fògtas (vok. Vogt < lot. (ad)vocatus – patikėtinis), administracijos pareigūnas vidurinių amžių Europoje, pagal paveldimą teisę valdęs tam tikrą sritį – fogtiją ir turėjęs teisinės galios vietos gyventojams. Pareigybė labiausiai paplito Vokietijos kraštuose, ypač bažnytinėse žemėse.
Kalavijuočių ordino (nuo 1237 – Livonijos ordinas) ir Vokiečių ordino užkariautose ir vyskupams priklausomose prūsų, vakarų lietuvių (Prūsijoje bei jos dalyje Mažojoje Lietuvoje), kuršių, lybių, žiemgalių (Latvijoje) ir estų žemėse svarbiausia fogto funkcija buvo gyventojų teisimas ir policinė priežiūra. Fogtais būdavo ir aukštieji vokiečių pareigūnai, daliję lenus, nustatinėję lenininkų teises bei pareigas, ir žemesnio rango pilių ar dvarų prievaizdai.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje fogto termino atitikmuo – vaitas.
2452