folklorstika, mokslas, kaupiantis, sisteminantis ir tiriantis tradiciškai sukurtą ir kolektyvinės atminties saugomą liaudies kūrybą. Pagal 21 a. pradžios mokslų klasifikaciją, priklausomai nuo šalies, folkloristika laikoma etnologijos arba filologijos šaka.
Folkloristikos raida
Folkloristikos, kaip mokslo disciplinos, pradžia siejama su Vakarų Europos (ypač vokiečių) literatūros romantinės krypties formavimusi 19 a. pradžioje, nors tyrimų medžiaga buvo kaupiama ir anksčiau (seniausias pasakų rinkinys Pančatantra sudarytas 3–4 a. Indijoje). Tiriamojo objekto apimtis ir folkloristikos santykiai su kitais mokslais įvairiose šalyse nustatomi nevienodai. Pirmieji žymūs folkloro (angl. folklore) tyrėjai (J. Grimmas ir kiti) buvo kalbininkai ir vertėjai; jie liaudies kūrinius laikė natūralia poezija, liaudies dvasios išraiška. 19 a. Didžiojoje Britanijoje folkloras buvo suprantamas kaip liaudies išmintis, išmanymas; jis apėmė ne tik meninę, bet ir pažintinę vertę turinčius tradicinius reiškinius. Kai kurie mokslininkai, remdamiesi filologiniais metodais, tyrė tik žodinius meno kūrinius (liaudies poeziją, kitą liaudies žodinę kūrybą); dalis jų tokios nuostatos laikosi ir 21 a. pradžioje. Kiti folklorininkai pabrėžia sinkretinį folkloro pobūdį, atskleidžia liaudies kūrybos meninės ir pragmatinės paskirties sąveiką, tautosakos kūrinius tiria lygindami su kitais tradicinės kultūros reiškiniais. Nuo 20 a. antros pusės Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vengrijoje, Rusijoje ir kitose šalyse vis intensyviau tiriama menkai išsilavinusių žmonių kūryba (vadinamoji naivioji literatūra), spaudoje paskelbtų žinių folklorizavimas, ekspromtu sukurti kupletai, graffiti ir kita (tai kartais irgi vadinama folkloru).
Folkloristikos metodikos, klasifikacijos ir mokyklos
Folklorininkai kuria folkloro medžiagos rinkimo metodikas ir organizuoja jos rinkimą. Sukaupti tekstai klasifikuojami pagal rūšis ir žanrus, rengiami įvairių folkloro žanrų katalogai, nagrinėjamos konkrečių kūrinių variantų grupavimo, kūrinių tipų išskyrimo problemos. Remiantis klasifikacijomis ir katalogais nustatomas tekstų autentiškumas, pateikėjų novacijos, komentuojami skelbiami kūriniai, ieškoma analogų kitų tautų folklore ir jie lyginami. Suomių mokslininkas A. A. Aarne 1910 paskelbė vieną pirmųjų pasakų klasifikavimo sistemų, ji tapo tarptautinio A. A. Aarne’s ir S. Thompsono pasakų katalogo bei daugelio nacionalinių katalogų pagrindu.
Dėl folkloro sinkretiškumo folkloristikos metodologija remiasi daugelio gyvenimo sričių pažinimu ir įvairių mokslų duomenimis.
Pagrindinis folkloristikos metodas – tam tikros tautos kūrinių variantų ir įvairių tautų analogijų lyginimas. Tautos išsaugotas folkloras laikomas jos kultūros savastimi, bet panašių ar tapačių kūrinių turi ir kitos giminingos, gretimos ar net labai tolimos tautos. Atskleisti šių panašumų kilmę – vienas svarbiausių folkloristikos tikslų; skirtingi požiūriai ir šio reiškinio kilmės teorijos lėmė folkloristikos mokyklų susidarymą. 19 a. pradžios mitologinės mokyklos atstovai panašius kūrinius laikė indoeuropiečių tautų bendrų protėvių palikimu, o pasakų personažus – gamtos kūnų ir reiškinių (saulės, debesies, audros) archajiškomis personifikacijomis. Skolinimosi teorijos šalininkai mėgino atskleisti, kaip pasakos iš Indijos ir Artimųjų Rytų atkeliavo į Europą. Antropologinės mokyklos tyrėjai analogijų atrado negiminingų ir niekada nepalaikiusių ryšių tautų folklore. Jie tai aiškino gyvenimo sąlygų ir žmogaus prigimties panašumu. Suomių, arba komparatyvistinės, mokyklos šalininkai, remdamiesi kūrinių užrašymų gausumu ir varijavimu, stengėsi nustatyti konkrečius jų kilmės regionus. Giminingų tautų epinius kūrinius tyrę rusų mokslininkai (V. Žirmunskis ir kiti) suformulavo lyginamojo istorinio metodo principus, kurių pamatinė nuostata – galimos visos trys minėtų panašumų priežastys: bendri protėviai, migracija, gyvenimo sąlygų ir žmogaus prigimties panašumas. Kritiškai vertindami sukauptos medžiagos klasifikavimą, formalistinės krypties rusų filologai tyrė pasakų struktūrą. 20 a. viduryje didžiausią poveikį folkloristikai padarė V. Proppo (1895–1970) knyga Pasakos morfologija (Morfologija skazki 1928). V. Proppas manė, kad jo nustatyta stebuklinių pasakų struktūra (morfologija) padės tiksliau klasifikuoti ir lyginti variantus, spręsti žanro ir pavienių kūrinių kilmės problemas, bet tai nepasitvirtino. V. Proppas ir jo sekėjai ieškojo vienos pastovios struktūros, nors pasakoms per daugelį amžių teko prisitaikyti prie kintančių visuomenės sąlygų, atspindėti vis naujas problemas, todėl jų struktūra kito.
Daugelis 19–20 a. tyrėjų atskleidė, kad folkloro tradicijai būdinga tęstinumo, varijavimo, kaitos ir atrankos sąveika.
20 amžiaus pabaigos–21 amžiaus folkloristika
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje vyrauja kelios folkloristikos tyrimų kryptys. Viena jų tęsia mitologinės mokyklos principus – pasakas laiko suprastėjusiais mitais, personažus tapatina su dievais ir kitomis mitinėmis būtybėmis; įvairūs reiškiniai aiškinami remiantis pagrindinio mito ir jo kodų, pasaulio medžio kategorijomis. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse yra S. Freudo ir C. G. Jungo psichoanalizės sekėjų bei pasakų simbolizmo aiškintojų. Vyraujanti šiuolaikinės folkloristikos kryptis – konkrečių kūrinių raidos, folkloro žanrų poetikos, kūrinių paskirties bei semantikos tyrimai. Populiarios vadinamosios atminties bei atlikimo teorijos, kurių metodiniai principai taikomi tiriant folkloro pateikėjų santykius su tradicija, improvizacijos galimybes, atlikimo savitumus. Atskleidžiant folkloro meninės raiškos priemonių, eilėdaros ypatumus vartojami literatūros mokslo terminai, taikomi kai kurie literatūrinės analizės būdai, savitai tiriami kūrinių struktūros, jų formulės ir kiti meninio kanono bruožai.
Tarptautiniai periodiniai leidiniai
Svarbiausi folkloristikos tarptautiniai periodiniai leidiniai: Folklore Fellows Communications (nuo 1910, Suomija) ir Fabula (nuo 1957, Vokietija). Vokietijoje nuo 1977 leidžiama tarptautinė Pasakų enciklopedija (Enzyklopädie des Märchens).
Folkloristika Lietuvoje
Lietuvių folklorininkai yra sukūrę liaudies dainų (B. Kazlauskienė, 1976, 1977, 1980, Vanda Misevičienė, 1972, 1982, P. Jokimaitienė-Aukštikalnytė, 1980, Elena Mažulienė, 1986), pasakojamosios tautosakos (J. Balys, 1936, B. Kerbelytė, 1973, 1999–2002), patarlių (K. Grigas), liaudies melodijų (Zofija Puteikienė) katalogus. Skelbiamas sisteminis Lietuvių liaudies dainynas (nuo 1980), 2000 pradėta skelbti patarlių sąvadą Lietuvių patarlės ir priežodžiai. Tiriama pagrindinių žanrų paskirties, turinio ir poetikos ypatumai, dainų eilėdara, mitinių personažų suvokimas, pasakų struktūrų ir semantikos istorinė raida; sukurta nauja lietuvių pasakojamosios tautosakos klasifikavimo sistema (B. Kerbelytė).
L: J. Balys Griaustinis ir velnias Baltoskandijos kraštų tautosakoje / Tautosakos darbai t. 6 Kaunas 1939; P. Jokimaitienė Lietuvių liaudies vaikų dainos Vilnius 1970; B. Kerbelytė Lietuvių liaudies padavimai Vilnius 1970; D. Sauka Tautosakos savitumas ir vertė Vilnius 1970; K. Grigas Lietuvių patarlės. Lyginamasis tyrinėjimas Vilnius 1976; N. Vėlius Mitinės lietuvių sakmių būtybės Vilnius 1977; L. Sauka Lietuvių liaudies dainų eilėdara Vilnius 1978; N. Vėlius Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė Vilnius 1987; N. Laurinkienė Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose Vilnius 1990; B. Kerbelytė Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas t. 1–3 Vilnius 1999–2002; C. J. Sharp English Folk Song. Some Conclusions London 1907; The Types of the Folktale. A Classification and Bibliography. Antti Aarne’s Verzeichnis der Märchentypen (Folklore Fellows Communications No. 3) / Translated and Enlarged by Stith Thompson / Folklore Fellows Communications No. 184 Helsinki 1964; K. Čistov Narodnye tradicii i fol′klor. Očerki teorii Leningrad 1986; B. Kerbelite Istoričeskoe razvitie struktur i semantiki skazok: Na materiale litovskich volšebnych skazok Vilnius 1991; B. Kerbelite Tipy narodnych skazanij. Strukturno-semantičeskaja klassifikacija litovskich ėtiologičeskich i mifologičeskich skazanij i predanij / The Types of Folk Legends. The Structural-Semantic Classification of Lithuanian Legends Sankt-Peterburg 2001; L. Röhrich Märchen und Wirklichkeit Baltmannsweiler 2001.
3022