fonèmų klãsės, reliatyviai savarankiški kalbos fonemų posistemiai, turintys būdingus diferencinius požymius. Svarbiausios fonemų klasės skiriamos pagal paradigminius ir sintagminius santykius (padėtį skiemens centro, žodžių ribų, gretimų fonemų atžvilgiu), neutralizaciją. Lietuvių kalbos pagrindinės fonemų klasės yra balsiai (žymima simboliu V, lotyniškai vocalis) ir priebalsiai (C, lotyniškai consonans). Pagal funkciją (sintagminius santykius) balsiai yra skiemens centriniai elementai, jie vieni patys gali sudaryti skiemenį, priebalsiai (ar jų deriniai) – periferinai, sudarantys skiemenį kartu su balsiu. Balsių yra dvi fonemų klasės: trumpieji /i/, /e/, /a/, /u/ ir ilgieji /i:/, /ė:/, /e:/, /a:/, /o:/, /u:/. Ilgieji balsiai yra ekvivalentiški dviejų fonemų junginiams – dvigarsiams ir sudėtiniams dvibalsiams, nes sudaro ilguosius skiemenis, lemiančius priegaidžių opoziciją (trumpieji šios savybės neturi). Balsius galima skirstyti į fonemų klases pagal tembrinės (palatalizacijos, minkštumo) koreliacijos neutralizaciją: prieš priešakinius balsius /i:/, /i/, /ė:/, /e:/, /e/ galimi tik minkštieji priebalsiai, prieš užpakalinius /u:/, /u/, /o:/ ir kitus – ir kietieji. Iš priebalsinių fonemų išsiskiria balsingųjų (sklandžiųjų) priebalsių fonemų klasė (žymima simboliu R). Jos nariai /l/, /r/, /m/, /n/, /j/, /v/ vartojami tik šalia balsio ir yra visiškai indiferentiški skardumo–duslumo asimiliacijai. Trankiųjų priebalsių fonemų klasės nariai /p/, /t/, /k/ ir kiti šios savybės neturi. Kietųjų priebalsių fonemų klasės nariai vartojami žodžio gale, jiems priešinamų minkštųjų priebalsių fonemų klasės narių šioje pozicijoje nepasitaiko. Kiekviena fonemų klasė turi savitą artikuliacinį arba akustinį diferencinį požymį.
L: A. Girdenis Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai Vilnius 22003; N. Trubeckoj Osnovy fonologii Moskva 1960; N. Trubetzkoy Grundzüge der Phonologie Göttingen 1977.
1824