fonètika (gr. phōnētikos – garsinis), mokslas, tiriantis kalbos garsų funkcijas ir jų akustines bei artikuliacines savybes. Platesne reikšme vartojamas fonetikos terminas apima ir fonologiją. Skiriama bendroji ir konkrečioji fonetika. Bendroji tiria apskritai žmonių kalbai būdingus garsinius reiškinius (vadinamąsias fonetines universalijas), jų analizės ir klasifikavimo būdus, konkrečioji – tam tikros kalbos arba tarmės garsus. Konkrečioji fonetika dar skirstoma į diachroninę, arba istorinę, ir sinchroninę, arba aprašomąją. Diachroninė fonetika, remdamasi raštijos paminklais, tarmių bei giminiškų kalbų lyginimu, įvairių garsų kaitų analize, tiria garsų ir jų sistemų raidą. Sinchroninės fonetikos objektas – tam tikro kalbos arba tarmės raidos laikotarpio garsų sistema. Sinchroninė fonetika, objektyvias garsų ypatybes tirianti specialiais eksperimentiniais metodais ir prietaisais, vadinama eksperimentine. Audicinei (subjektyviai, žmogaus klausa paremtai) analizei naudojami natūralūs kalbos signalai ir dirbtiniai – gaunami ar perdirbami vadinamaisiais kalbos sintezatoriais. Akustinės garsų ypatybės tiriamos oscilografais (oscilograma), spektrografais (spektrograma), artikuliacinės – daugiausia naudojant palatografinį (vizualiai stebimas ir matuojamas liežuvio pakilimo pėdsakas, užfiksuotas ant gomurio), rentgenografinį (nustatoma kalbos padargų padėtis pagal profilines galvos ir kaklo rentgeno nuotraukas), kimografinį (popieriuje fiksuojamos iš nosies bei burnos ertmių einančios oro srovės, gerklų virpėjimo kreivės), labiografinį (filmuojamas lūpų padėties kitimas) metodus. Garsinio signalo intensyvumas ir pagrindinio dažnio kitimas dažniausiai matuojamas intensyvumo detektoriais ir intonografais.
Fonetikos pradininkai buvo senovės indai. Jie subjektyviaisiais metodais pirmieji gerai ištyrė sanskrito garsų artikuliacines savybes, pateikė jų klasifikaciją. Senovės graikai, iš dalies ir romėnai, aprašė tam tikras akustines bei sintagmines garsų savybes; garsus pagal jų vaidmenį skiemenyje suskirstė į balsius ir priebalsius. Dabartinė fonetika susiformavo 19 a. antroje pusėje, skatinama lyginamosios kalbotyros; pagrindus padėjo E. Sieversas (Vokietija) ir H. Sweetas (Didžioji Britanija). Eksperimentinės fonetikos pradininkai – J.‑P. Rousselot (Prancūzija), pirmasis pradėjęs naudoti kimografinį ir palatografinį metodus, ir H. von Helmholtzas (Vokietija), sukūręs teorinius akustinės fonetikos pagrindus. 20 a. pabaigoje vyravo kompleksiniai artikuliaciniai ir akustiniai garsų tyrimai naudojant elektronines skaičiavimo mašinas ir kitą techniką duomenims apdoroti bei eksperimentuoti (kompiuteris gali pakeisti bet kurį akustinės fonetikos prietaisą, garsams tirti sukurtos specialiosios kompiuterinės programos). Žymiausi dabartinės fonetikos tyrinėtojai: L. Bondarko, L. Čistovič, L. Zinderis (Rusija), G. Fantas, B. Malmbergas (Švedija), E. Fischer-Jørgensen (Danija), P. Ladefogedas, I. Lehiste (Jungtinės Amerikos Valstijos), W. Jassemas (Lenkija).
Fonetika Lietuvoje
Lietuvoje fonetikos mokslo užuomazgų yra 16–17 a. veikaluose. D. Kleinas lietuvių kalbos gramatikoje (1653) garsus skirsto į tam tikras klases pagal kalbos padargų padėtį ir tarimo trukmę. 19–20 a. reikšmingų darbų paskelbė A. Schleicheris, F. Kuršaitis, J. Juška, A. Baranauskas, K. Jaunius, K. Būga, J. Jablonskis. Lietuvių kalbos fonetika eksperimentiškai pradėta tirti 20 a. pirmoje pusėje. Eksperimentinių tyrimų atliko R. Ekblomas (Švedija) ir J. Gerulis (sudarė iki šiol vartojamą fonetinės transkripcijos sistemą, atliko pirmuosius kimografinius lietuvių kalbos tarmių priegaidžių tyrimus). A. Salys Vytauto Didžiojo universitet apie 1930 įkūrė eksperimentinės fonetikos laboratoriją (P. Jonikas, E. Mikalauskaitė, A. Salys analizavo bendrinės lietuvių kalbos ir tarmių garsų palatogramas). 1957–65 ištirtos bendrinės lietuvių kalbos garsų artikuliacinės ypatybės (V. Vaitkevičiūtė). 1961 Vilniaus pedagoginiame institute (B. Svecevičius, A. Pakerys), 1965 Vilniaus universitete (A. Pupkis) buvo įkurtos eksperimentinės fonetikos laboratorijos (tiriamos lietuvių bendrinės kalbos ir tarmių garsų bei prozodinių reiškinių akustinės bei psichoakustinės, arba audicinės, savybės). Naujai išaiškinama lietuvių kalbos kirčio ir priegaidžių prigimtis, aprašomos tarmių spektrinės balsių charakteristikos, tiriami sakinio intonacijos svarbiausi bruožai. Atlikta nemaža tarmių (žemaičių, panevėžiškių, uteniškių, vakarų aukštaičių ir kitų) vokalizmo, prozodijos ir konsonantizmo tyrimų. Reikšmingesnių darbų yra paskelbę P. Bikulčienė, R. Bacevičiūtė, J. Bukantis, J. Dambrauskaitė-Urbelienė, K. Garšva, A. Girdenis, V. Grinaveckis, G. Kačiuškienė, R. Kliukienė, A. Laigonaitė, A. Leskauskaitė, A. Pakerys, T. Plakunova, A. Pupkis, I. Remenytė-Mažiulienė, B. Svecevičius, M. Strimaitienė, A. Tekorius ir kiti. Svarbiausias lietuvių fonetikos veikalas – A. Pakerio Lietuvių bendrinės kalbos prozodija (1982). Vilniaus pedagoginis institutas leido tęstinį leidinį Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos kolokviumo medžiaga (6 tomai 1964–74). Fonetikos darbai skelbiami leidiniuose Baltistica, Kalbotyra, Acta linguistica Lithuanica (Lietuvių kalbotyros klausimai).
Fonetikos tyrimų duomenys, be filologijos, naudojami psichologijoje, kalbų mokymo metodikoje, literatūros moksle, medicinos ir technikos šakose, susijusiose su kalbos garsinių signalų suvokimu bei atpažinimu, ypač šnekamosios kalbos sinteze. Fonetika naudojasi psichologijos, fizikos, fiziologijos, matematikos, informatikos duomenimis ir metodais.
L: E. Mikalauskaitė Lietuvių kalbos fonetikos darbai Vilnius 1975; A. Pakerys Lietuvių bendrinės kalbos prozodija Vilnius 1982; Lietuvių bendrinės kalbos fonetika Vilnius 2003; P. Ladefoged A Course in Phonetics New York 1975.
1824