fonetinis dėsnis

fonètinis dsnis, reguliarus garsų ir prozodinių elementų atliepimas tapačiose giminiškų kalbų morfemose ir garsų pakitimas kalbos ar tarmės raidoje, apimantis daugelį tam tikros sandaros morfemų bei žodžių. Pavyzdžiu gali būti lietuvių bendrinės kalbos o = latvių ā = rusų a = senosios vokiečių aukštaičių uo = lotynų ā = graikų (Atika) ē (lietuvių móteris, mótina, latvių māte, rusų мaть, senosios vokiečių aukštaičių muodar, lotynų māter, graikų mētēr), lietuvių bendrinės kalbos o = žemaičių uo = rytų aukštaičių (Užpaliai) å ir (Adutiškis) ā (kója, kuôjė, kǻja, kja), lietuvių kalbos akūtinių galūnių trumpėjimas, vykęs apie 13–14 a. (Leskieno dėsnis), kirčio iš trumpųjų ir cirkumfleksinių skiemenų tam tikru laiku kėlimasis į senąsias akūtines galūnes bei kitas morfemas (Saussure’o ir Fortunatovo dėsnis). Slavų kalboms labai svarbus atvirų skiemenų, germanų – priebalsių perkaitos fonetinis dėsnis (dh → d → t → ꝥ, bh → b → p → f). Fonetiniai dėsniai, skirtingai negu gamtos dėsniai, yra riboti erdvės ir laiko. Tomis pačiomis sąlygomis vienõs kalbos ar tarmės garsai gali pakisti, kitõs – likti nepakitę arba pakisti kita kryptimi. Po tam tikro laiko fonetinis dėsnis net ir toje kalboje, kurioje anksčiau griežtai veikė, gali nustoti galios – baltų (ir indoeuropiečių) *ā lietuvių kalbos vakarų aukštaičių tarmėje tam tikru laikotarpiu būtinai virsdavo į o (*brljā → brólio), bet vėliau atsiradęs ā (iš ą < *an ar kirčiuoto negalinio ‑a‑) vartojamas ir dabar (kãsa [ksa] – plg. kõ < *k ir k [k] < *kañ).

1824