fonològija (fono… + gr. logos – mokslas), mokslas, tiriantis kalbos garsus, jų derinius bei požymius žodžių ir jų formų skiriamosios funkcijos atžvilgiu. Tradicinėje kalbotyroje fonologijos terminu kartais vadinama diachroninė fonetika (šia reikšme fonologijos terminą lietuvių kalbotyroje pirmasis vartojo A. Baranauskas). Kalbos garsinį aspektą tiria dvi disciplinos: grynoji fonetika (arba fonetika siaurąja reikšme), tam tikras kalbos srauto atkarpas tirianti kaip fizinius reiškinius, ir fonologija. Šios mokslo srities tyrimo objektas yra tik tie garsiniai elementai ir požymiai, kurie atlieka vadinamąją reprezentacinę funkciją – atstovauja tam tikram dalykiniam (neemociniam ir neekspresiniam) turiniui, t. y. tam tikroms leksinėms ar gramatinėms reikšmėms. Visos kitos garsų ypatybės fonologijos požiūriu yra neesminės. Svarbi fonologijos sąvoka yra fonologinė opozicija – santykis tarp tokių garsinių vienetų, kurie gali keisti vienas kitą toje pačioje pozicijoje (garsinėje aplinkoje) ir kartu pakeisti žodžių ar frazių dalykines reikšmes. Garsiniai vienetai, tarp kurių yra opozicijos santykis, laikomi fonologiniais elementais. Jie gali būti skaidomi į smulkesnius (kãras ir žol) ir daugiau neskaidomi (kãras ir bãras; čia skiriamąją funkciją atlieka tik /k/ ir /b/). Mažiausias fonologinis elementas yra fonema (apytikriai fonemos sutampa su kalbos garsais ir abėcėliniame rašte paprastai žymimos skirtingomis raidėmis ar raidžių kombinacijomis); skirtingos fonemos yra tik tada, kai keičiant jas vieną kita toje pačioje pozicijoje pakinta arba visai išnyksta žodžio ar gramatinės formos reikšmė (/k/ ir /g/ pozicijoje /‑ãras/, /t/ ir /d/ pozicijoje /‑ù/). Fonologija tiria ir kalbos prozodinius elementus, kirtį (kirčiavimas), tam tikras garsų bei skiemenų kiekybės (trukmės) opozicijas, fonemų (ir kitų fonologinių elementų) sintagminius arba paradigminius santykius. Sintagminiai santykiai yra tarp fonemų, kurios sudaro ar gali sudaryti junginį (žodyje kãras – tarp /k/ ir /ā/), paradigminiai santykiai – tarp fonemų, kurios gali pakeisti viena kitą toje pačioje pozicijoje kartu keisdamos dalykinį turinį (fonemos /k/, /g/, /b/, /m/, /n/ pozicijoje /‑ãras/). Pagal fonemų sintagminius santykius skiriamos tam tikros funkcinės fonemų klasės. Jų skirstymas pagal paradigminius santykius iš esmės sutampa su skirstymu pagal diferencinius požymius. Fonemų klases padeda nustatyti ir neutralizacija. Diachroninė fonologija tiria fonologinių sistemų raidą, vidines fonemų sistemos kitimo sąlygas ir motyvus.
Teorinius fonologijos pagrindus 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje sukūrė J. Baudouinas de Courtenay, M. Kruszewskis, F. de Saussure’as. Savarankiška kalbotyros disciplina tapo 20 a. 3–4 dešimtmetyje. Susikūrė kelios fonologijos mokyklos. Prahos lingvistų būrelio nariai (N. Trubeckojus, R. Jakobsonas, B. Trnka ir kiti) sujungė F. de Saussure’o bendruosius principus ir tam tikras J. Baudouino de Courtenay, kitų Rusijos mokslininkų idėjas. Glosematikos, arba Kopenhagos, mokykla (L. T. Hjelmslevas ir kiti) remiasi vien F. de Saussure’o tradicija. Rusijos kalbotyros tradicijas tęsia Sankt Peterburgo ir Maskvos lingvistinės mokyklos. Nuo klasikinės fonologijos nutolo Londono (prozodinė) mokykla (J. R. Firthas) ir ypač generatyvinė fonologija (A. N. Chomsky ir kiti) su 20 a. pabaigoje susiformavusiomis natūraliosiomis autosegmentinėmis ir metrinėmis fonologijos kryptimis.
Lietuvių kalbos fonologinę sistemą pirmasis tyrė vienas žymiausių fonologų N. Trubeckojus. Reikšmingų generatyvinės fonologijos tyrimų paskelbė C. F. E. Heeschenas, M. Kenstowiczius. Lietuvoje fonologijos tyrimai pradėti 20 a. 7 dešimtmetyje. Diachroninės fonologijos tyrimų paskelbė J. Kazlauskas, V. Mažiulis, A. Steponavičius, tarmių fonologinių sistemų – A. Girdenis, K. Garšva, B. Jasiūnaitė, G. Kačiuškienė, O. Kosienė, J. Bukantis, D. Atkočaitytė ir kiti. A. Girdenio veikalai Fonologija (1981), Teoriniai fonologijos pagrindai (1995) skirti bendrajai ir lietuvių kalbos bei jos tarmių fonologijai. Lietuvos fonologinė mokykla savitai apjungia Prahos lingvistų būrelio ir glosematikos tradicijas.
L: A. Girdenis Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai Vilnius 22003; N. Trubeckoj Osnovy fonologii Moskva 1960; N. Trubetzkoy Grundzüge der Phonologie Göttingen 1977.
1824