fonològiniai póžymiai, tam tikroms fonemoms būdingos garsinės ypatybės. Skiriami neesminiai, arba nerelevantiniai, ir esminiai, arba relevantiniai, fonologiniai požymiai. Esminiai fonologiniai požymiai dažniausiai vadinami diferenciniais požymiais, jie skirtini nuo prozodinių elementų (intonacijos, kirčiavimo, priegaidžių) požymių, diferencijuojančių ne atskiras fonemas, o didesnius už jas vienetus – sakinius, žodžius, skiemenis, tam tikrus fonemų junginius. Šie požymiai kartais vadinami supersegmentiniais elementais ar net supersegmentinėmis fonemomis. Neesminiai fonologiniai požymiai yra tie, kurie būdingi visiems fonemos variantams, bet savarankiškai neatlieka skiriamosios (distinktyvinės) funkcijos (lietuvių kalbos skardžiųjų priebalsių /j/, /l/, /r/ skardumas yra neesminis, nes nėra priebalsinių fonemų, kurios nuo šių skirtųsi tik duslumu, priebalsių /b/, /d/, /g/, /z/, /ž/ skardumas yra esminis diferencinis požymis, nes jas skiria nuo kitais atžvilgiais tapačių fonemų /p/, /t/, /k/, /s/, /š/). Iš diferencinių požymių ypač svarbūs koreliacijos požymiai, skiriantys neutralizuojamos (dažniausia ir proporcingos) opozicijos žymėtąjį narį nuo nežymėtojo (lietuvių kalbos priebalsių minkštumas skiria žymėtas minkštąsias fonemas nuo nežymėtų kietųjų). Tas pats pasakytina ir apie žymėtus skardžiuosius bei nežymėtus dusliuosius priebalsius. Duslieji (neskardieji) priebalsiai irgi turi pozityvių ypatybių (pvz., yra didesnio įtempimo), bet jie yra nežymėtieji skardumo koreliacijos nariai, todėl skardumo požymiui priskirtinas ne tik balso stygų aktyvumas, bet ir mažesnis artikuliacijos įtempimas. Prahos lingvistų būrelio fonologas R. Jakobsonas sukūrė dichotominės fonologijos teoriją ir ją pagrindė konkrečiais kalbų tipologijos ir akustinės fonetikos duomenimis. Dichotominė fonologija remiasi šiomis pagr. prielaidomis: svarb. fonologiniai elementai yra ne fonemos, o diferenciniai požymiai; visi diferenciniai požymiai yra poriniai (binariniai) – panašūs į koreliacijos požymius; vienas požymių poros narys visada teigiamas, kitas neigiamas; visų kalbų fonologines sistemas galima aprašyti nedideliu porinių (binarinių) akustinių diferencinių požymių skaičiumi. R. Jakobsonas kartu su akustinės fonetikos specialistais (G. Fantu, M. Halle ir kitais) išskyrė 12 binarinių požymių: balsis–nebalsis ([a]:[k], [r]:[ž], [i]:[j]…), priebalsis–nepriebalsis ([k]:[a], [r]:[a], [g’]:[j]…), kompaktinis–difuzinis ([a]:[u], [g]:[b], [š]:[s]…), įtemptasis–neįtemptasis ([i·]:[i], [u·]:[u], estų [t]:[d]…), skardusis–duslusis ([b]:[p], [ž]:[š]…), nosinis–burninis ([m]:[b], [n]:[l]…) ir kiti. Lietuvių bendrinės kalbos trumpuosius (neįtemptuosius) balsius galima atskirti nuo ilgųjų (įtemptųjų) balsių ir apibūdinti šiais binariniais požymiais: įtemptasis–neįtemptasis (/i·, ·, e·, a· ir kt./ – /i, e, ɔ, u/), aukštatonis–žematonis (/i, e/ – /a, ɔ, u/), kompaktinis–nekompaktinis (/e, a/ – /i, ɔ, u/), difuzinis–nedifuzinis (/u/ – /ɔ/). Nustatant fonologinius požymius būtina atsižvelgti į fonemų sintagminius santykius (į fonemų vietą junginiuose) ir į neutralizacijos reiškinius.
L: A. Girdenis Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai Vilnius 22003; R. Jakobson, G. M. Fant, M. Halle Preliminaries to Speech Analysis: The Distinctive Features and their Correlates Cambridge 1972; Lithuanian Grammar Vilnius 1997.
1824