fontanai Didžiajame sode Hannoveryje (17 a.)
fontãnas (it. fontana < lot. fons, kilm. fontis – šaltinis), dekoratyvinis įrenginys su vandens čiurkšlių įtaisu ir baseino, dubens arba persiliejančių lėkščių formos talpa vandeniui surinkti. Fontanai nuo senų laikų įrengiami miesto aikštėse, kiemuose, parkuose, statomi atskiri arba susieti su pastatu (siena, niša, terasa, kaskada). Dažnai puošiami skulptūromis arba architektūriniais elementais. Be dekoratyvinės, turėjo ir praktinę (aprūpino vandeniu), o ankstyvosios krikščionybės bazilikose bei musulmonų mečetėse – ir apeiginę paskirtį.
Narcizo fontanas (17 a.) Het Loo rūmų prie Apeldoorno parke
Renesanso epochoje fontanas tapo sudėtingos kompozicijos statiniu (Neptūno fontanas Florencijoje, 1576, architektas B. Ammanati). Itin puošnūs fontanai statyti baroko laikotarpiu: Versalio (17 a.), Peterhofo (1721–39) fontanų alėjos. Šiuolaikiniai fontanai dekoratyvūs, sudėtingos inžinerinės įrangos. Juose įtaisomi specialūs filtrai (per kuriuos iškoštas vanduo vėl patenka į purkštukų galvutes), giluminiai siurbliai (gali čiurkšles pakelti iki 100 m ir daugiau), čiurkšlėms apšviesti naudojami povandeniniai prožektoriai.
Lietuvoje
fontanas Laisvės alėjoje Kaune (1977, architektė V. Paleckienė)
Lietuvoje fontanus imta įrenginėti nuo Renesanso epochos; 19 a. fontanas buvo Verkių rūmų aikštėje Vilniuje. Naujieji fontanai modernių architektūrinių formų, paryškinantys bendrą aplinkumos kompoziciją, visuomeninius pastatus; žymesni: Kauno jachtklubo fontanas (inžinieriai G. Ruminas, P. Ščiupokas; čiurkšlės pakeliamos iki 25 m aukščio), fontanas Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje (1987, skulptorius G. Karalius ir kiti); 1985–91 Kaune dabartinėje Čečėnijos aikštėje veikė spalvotas banguojantis fontanas (architektas V. Juozaitis, inžinierius P. Ščiupokas).
624