fòrma (lot.), tikrovės ir pažinimo proceso elementas, suteikiantis pažiniems objektams atskirumą ir tapatumą. Platonizme, neoplatonizme ir patristikoje forma artima idėjos (eidos) sąvokai. Platonizme forma siejama su pirmavaizdžiais – tobulomis formomis, kurios iškraipomos, kai pasireiškia tikrovėje. Neoplatonikas Plotinas formą laikė aukščiausiu idealaus lygmens atspindžiu materijoje – žemiausioje būties emanacijos pakopoje. Augustinas visų formų formą vadino Dievo žodžiu.
Formos sąvoka filosofijoje dažniausiai vartojama formos–materijos ir formos–turinio perskyrose. Formą (morphe) ir materiją (hyle) atskyrė Aristotelis, tai buvo plėtojama scholastikoje. Materija yra potencija (galimybė kuo nors būti), forma yra aktas (buvimas kuo nors). Materija visada pasireiškia tam tikra forma, gamtoje jos susietos tarpusavyje. Skiriamos substancialios ir akcidentalios formos. Tomas Akvinietis substancialia žmogaus kūno forma vadino sielą. Akcidentali forma gali pakisti nepasikeitus esmei, sąvokai, vardui. Anot Tomo Akviniečio, turėti formą būdinga ir paprastosioms, ir sudėtinėms substancijoms, o materiją – tik sudėtinėms, žemesnėms substancijoms. I. Kantas transcendentalinėje estetikoje nagrinėjo grynąsias stebėjimo formas – išorinę (erdvę) ir vidinę (laiką), kurios yra pažinimo sąlyga, priklauso pažįstančiam subjektui, o ne pažįstamam objektui. Mokymas apie formos ir materijos neatsiejamumą nuo 19 amžiaus pradėtas vadinti hilomorfizmu. Formos sąvoka taip pat vartojama logikoje (mąstymo forma), kalbos filosofijoje (tikrovei suteikiama kalbos forma). Šiuolaikinėje filosofijoje forma neturi apibrėžtos reikšmės, tradicinės reikšmės susipynė. Forma suprantama kaip būdo sinonimas, kaip reiškinio abstrakčioji pusė ir kita.
S. Šalkauskis siūlė formą vadinti lytimi, apibrėžė ją kaip daikto dalių proporciją, būdingą pirmiausia žmogaus kūriniams.