formaleji įródymai, per teisminį procesą naudoti įrodymai, kurių teisinę galią nustatydavo įstatymas. Formaliųjų įrodymų sistema buvo inkvizicinio proceso pagrindas. Įstatymas įvardydavo formaliųjų įrodymų rūšis, nustatydavo jų įrodomąją galią bei kaip jie turi būti vertinami teismo.
Buvo skiriami tobulieji ir netobulieji formalieji įrodymai. Tobuliausiais formaleisiais įrodymais buvo pripažįstami kaltinamojo prisipažinimas, dviejų liudytojų parodymai ir kita. Pagal šiuos įrodymus teismas kaltinamąjį asmenį turėjo pripažinti kaltu ir nuteisti. Šis sprendimas turėjo būti priimtas nepaisant to, ar teisėjas buvo tikras kaltinamojo asmens kaltumu. Netobulieji įrodymai (šmeižtas, apkalbos, netiesioginiai įrodymai) buvo pagrindas kaltinamąjį asmenį kankinti.
Tikslas – išgauti kaltinamojo prisipažinimą žiauriu kankinimu. Tam tikrais atvejais netobulieji įrodymai galėjo būti vertinami kaip tobulieji. Jei liudytojų parodymai būdavo prieštaringi, pirmenybė buvo teikiama tiems, kuriuos duodavo tam tikri asmenys, pvz., vyrų parodymai turėjo didesnę galią nei moterų, kilmingųjų – nei žemesnių sluoksnių asmenų parodymai.
Lietuvoje sovietinės okupacijos metais formaliaisiais įrodymais buvo laikomas asmens prisipažinimas kaltu, jo pagrindu asmenį nuteisdavo. Galiojo iki 1961 LSSR baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo.
2238