formalióji estètika, estetikos kryptis, formaliai logiškai aiškinanti sprendimo apie objekto estetiškumą priežastis. Formaliojoje estetikoje pagrindiniu estetiškumą lemiančiu pradu laikoma įvairiai traktuojama objekto forma. Jos nepaisymas arba absoliutinimas iškreipia estetinį suvokimą. Formaląja estetika pagrįsta I. Kanto estetikos teorija. Estetinės veiklos pirminiu formaliu elementu I. Kantas laikė objekto įsivaizdavimo būdą arba jo tikslingumo formą, kuri teikia malonumą, siejamą su laisvuoju grožiu tik formos požiūriu (t. y. nepriklausomai nuo to, ką forma reiškia, kas ja vaizduojama). Objekto tikslingumo forma esąs grožis, tai, kas visiems patinka nesiremiant sąvoka ir turi būti susijęs tik su forma. Pastaroji daro poveikį visiems žmogaus gebėjimams, o jai suvokti reikia dvasinių galių žaismo. Forma yra juntama, todėl daiktų stebėjimas teikia estetinį malonumą, kuris patiriamas tik tada, kai nesiekiama kitų tikslų, išskyrus gėrėjimąsi forma. I. Kanto įžvalgas tęsė J. F. Herbartas. Jis teigė, kad grožį lemia tik objekto dalių arba jo struktūros elementų santykis. Formaliosios estetikos vėlesniaisiais atstovais dažniausiai laikomi K. Fiedleris, A. Rieglis, H. Wölfflinas, A. Malraux, C. Bellas (1881–1964), R. E. Fry. Jie stengėsi atsieti estetiką nuo meno filosofijos, meną tyrinėjo kaip raidos ištakas turintį savyje, meno kūrinių vertę siejo su formaliomis struktūromis. H. Focillonas tvirtino, kad estetika yra mokslas, kurio tikslas – meninių ir ne meninių formų pozityvus tyrinėjimas. E. Hanslickas teigė, kad muzika yra judančios garsų formos. V. Šklovskis ir kiti rusų formalistai siekė nustatyti bendrosios meno teorijos formaliuosius pagrindus. Formaliosios estetikos atstovai pagrindė meno autonomiškumo sampratą, jų tyrinėjimai sudarė sąlygas aiškinti meno savitumą bei galimybę skirti meną nuo kitų kultūros sandų. Formalieji tyrinėjimai plito lingvistikoje, kituose moksluose ir yra laikomi tarpdalykiniais.
384