formalióji ètika, etikos teorijos, pagrįstos formaliu požiūriu į veikimą, valios santykius, ieškančios bendro principo, neatsižvelgiančios į konkrečius turinius, individualų veikėją ir jo situaciją. Formaliosios etikos pradininku laikomas I. Kantas. Jo kategorinis imperatyvas (moralės dėsnis) yra bendra visuotinai galiojanti elgesio taisyklė. Jos galiojimą I. Kantas taiko taip pat teisei, politikai, dorovei. Visuotinė elgesio taisyklė tampa formalia žmonių interesų suderinamumo taisykle: teisiškai teisingas yra poelgis, pagal kurį (arba jo maksimą – subjektyvų principą) savos valios laisvė (pagal visuotinį dėsnį) gali būti suderinta su kiekvieno kito laisve. J. G. Fichte formaliajai moralei priešpriešino konkrečiąją moralę. Formaliosios etikos terminą įtvirtino M. Scheleris jai priešindamas materialinę vertybių etiką. Jis teigė, kad moralinės vertybės išdėstomos hierarchiškai – apibrėžiamos turinio atžvilgiu, susiejamos su asmeniu kaip veikimo centru ir konkrečia bendrijos forma. Šiuolaikiniai formaliosios etikos kritikai (J. Habermasas ir kiti) nurodo silpniausią jos vietą – galimybę formalizuoti, t. y. suvisuotinti etiškai ydingas nuostatas.
L: I. Kantas Dorovės metafizikos pagrindai Vilnius 1980, Praktinio proto kritika Vilnius 1987; M. Scheler Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik Bern 1954; J. Habermas Theorie des kommunikativen Handelns Frankfurt am Main 1999.
952