formalioji sociologija

formalióji sociològija, sociologijos kryptis, socialinių reiškinių objektą nagrinėjanti atsietai nuo jų turinio. Formalioji sociologija priešinga evoliucionizmui, neigia istorinius socialinio gyvenimo aspektus. Visuomenė laikoma abstrakčia sąvoka, neturinčia realaus pagrindo gyvenime. Sociologijos sritis apribojama formaliais socialumo momentais. Socialumu laikoma tokia individų sąveika, kuri savarankišką reikšmę turi tik formaliu atžvilgiu – kaip formalūs ryšiai, procesai, struktūros (todėl tokia sąveika yra antrinė). Formaliosios sociologijos idėjinės ištakos – vokiečių idealistinė filosofija ir psichologizmas. Formalioji sociologija paplito 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje. Žymiausi formaliosios sociologijos atstovai – vokiečių sociologai F. Tönniesas ir G. Simmelis. G. Simmelio teigimu, sociologija sistemina ir aprašo grynąsias sociacijos (bendravimo) formas ir kitų mokslų atžvilgiu atlieka metodologinę funkciją. Individų veiklą riboja tam tikri socialiniai institutai (mokykla, šeima ir kita). Individo veiksmuose galima įžiūrėti tam tikras bendras socialinės sąveikos formas, tai sociologiją atskiria nuo kitų socialinių mokslų. G. Simmelis teoriškai atskyrė socialinio gyvenimo turinį (karas, šeima, švietimas, politika) nuo jo formos (konfliktas, varžybos). Turinį turi tirti psichologija, o forma turi būti sociologijos analizės objektas. Sociologijos užduotis – atrasti formalius, visiems bendrus socialinius reiškinius ir konstruoti idealius tipus, kuriais remiantis galima būtų analizuoti visus socialinius reiškinius. F. Tönniesas sukūrė du idealius visuomeninius tipus – bendruomenių visuomenę ir organizacijų visuomenę. Juos reikėtų kildinti iš tikrovės, bet grynu pavidalu jie neegzistuoja.