formalzmas, plastinės formos kūrimas ignoruojant turinį (temą, siužetą), filosofinių, moralinių, visuomeninių ar kitų idėjų perteikimą, jausmų, dvasinių būsenų raišką; meno kūrinio formos suabsoliutinimas, pervertinimas. Apraiškų yra 16 a. italų manieristų samprotavimuose, tendencijos ypač sustiprėjo 19 a. akademistų nuostatose. Formalizmo terminas teoriškai pradėtas grįsti 19 a. antroje pusėje neokantizmo estetikoje (K. Fiedlerio, E. Hanslicko), estetizmo (R. E. Fry, H. Reado) ir kitų koncepcijose, kurios rėmėsi meno autonomiškumo idėja. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje vokiečių ir austrų menotyroje suklestėjo formalusis metodas – dailės istorija aiškinta kaip imanentinė formų raida. Formalizmo terminas paplito 20 a. kartu su modernistinės kūrybos ir menas menui koncepcijos kritika, įsitvirtino kubizmo, futurizmo, dada, abstrakčiosios dailės ir kitų modernizmo krypčių teoretikų teiginiuose. 4 dešimtmetyje sovietinėje estetikoje formalizmas įgijo neigiamą prasmę – traktuotas kaip socialistinio realizmo antipodas; 5–7 dešimtmetyje prarado mokslinės sąvokos reikšmę.
Lietuvos dailėtyroje formalizmo terminas įsitvirtino 20 a. pirmoje pusėje V. Bičiūno, A. Jakšto, I. Šlapelio straipsniuose. Šiuolaikinėje menotyroje šis terminas vartojamas retai.
2972