formulnė pãsaka, tautosakos žanras. Gali būti ir sekama, ir dainuojama. Kompozicija grandininė. Tematika panaši į pasakų apie gyvūnus, dažnai veikia tie patys personažai. Formulinių pasakų siužetai panašūs. Pradedama pasakoti (ar dainuoti) nelaimės nutikimu (gaidelis išmuša vištelei akelę, sudūžta kiaušinėlis, prigeria kibirkštėlė) arba pagrindinio veikėjo nepaklausymu (kietis nesupa žvirblio). Nelaimės kaltininko ieškoma ilgai, nes personažai kaltina vienas kitą. Pagrindinis veikėjas ieško išsigelbėjimui reikalingo daikto, kurį turintys kelia jam įvairias sąlygas. Į nelaimę reaguoja vis nauji personažai. Grandinė baigiama, kai pripažįstama kaltė arba reakcija į nelaimę tampa absurdiška. Grandinė vėl pradedama nuo pradžios, kai vienas personažas sutinka įvykdyti pagrindinio veikėjo prašymą arba duoda daiktą, kuris grąžinamas jo reikalavusiam personažui, ir iš jo gauna kitą daiktą. Dialogo formos formulinės pasakos, kuriose atsakymai skatina kelti naujus klausimus, dažniau yra dainuojamos (Kam tos karvės? Pienui duoti. Kam tas pienas?). Rytų slavų dialogo formos formulinių pasakų dalis priskiriama kalendorinėms apeigoms (dainuodavo namus lankantys kalėdotojai). Lietuvoje 19–20 amžiuje formulinės pasakos būdavo skiriamos vaikams, dažnai jų atliekamos (lavina orientaciją, atmintį). Žinoma lietuvių formulinių pasakų (populiariausia apie gaidelį, išmušusį vištelei akelę) 19 siužetų, 5 iš jų laikomi ir formulinėmis dainomis.
L: B. Kerbelytė Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas t. 2 Vilnius 2001.
3022