Fortūnà (Fortuna), romėnų mitologijoje – likimo, sėkmės ir atsitiktinumo deivė. Buvo vadinama Primigenija (globojo pirmagimius), Privata (šeimą), Publika (valstybę), Virginalis (merginas), Virilis (vyrus); buvo vienos dienos Fortuna, pastovioji Fortuna, geroji Fortuna ir blogoji Fortuna.
Manoma, Fortunos kultą 6 a. pr. Kr. įvedė ir 2 šventyklas (vieną ant Kapitolijaus kalvos, kitą – prie Tiberio upės) jai pastatydino Servijus Tulijus – vergės sūnus, tik Fortūnos dėka tapęs Romos karaliumi.
Buvo vaizduojama ant beveik visų imperatorių monetų, antspaudų, amuletų. Vaizduota užrištomis akimis, su gausybės ragu, iš kurio byra monetos, kai kada – stovinti ant rutulio ar rato. Tapatinama su senovės graikų Tiche.
Iš Fortūnos vardo kilo fortūnos sąvoka.
1825