fotoakustinis reiškinys

fotoakùstinis reiškinỹs (gr. phōs, kilm. phōtos – šviesa + akustikos – girdimasis), garso bangų atsiradimas terpėje dėl optinės spinduliuotės poveikio. Atsiranda dėl fototerminio, elektroninio deformacinio efekto, elektrostrikcijos ir kitų priežasčių. Jei kintamo intensyvumo spinduliuotė sugeriama, ji įkaitina kurią nors apšviečiamos terpės vietą ir dėl šiluminės plėtros terpėje kyla tampriosios (akustinės) bangos, sklindančios iš tos vietos. Dujose toks nestacionarus įkaitimas sukelia medžiagos tankio kitimus, taigi ir tampriuosius įtempius, todėl atsiranda akustinės bangos, kylančios aplink šviesos sugerties vietą terpėje. Elektroninis deformacinis efektas kyla nestacionariai apšviečiant kietąjį kūną – nuo šviesos poveikio pakinta kūno atomų ryšio jėgos ir susidaro nešiluminės kilmės mechaniniai įtempiai, sukeliantys akustines bangas. Fotoakustinį reiškinį skaidriuose dielektrikuose, kai nėra šviesos sugerties, nulemia šviesos elektromagnetinės bangos elektrinio lauko sukelta terpės elektrostrikcija. Su šiuo elektrostrikcijos reiškiniu siejasi priverstinė Brillouino sklaida (šviesos sklaida), atsirandanti dėl hipergarso bangų susidarymo veikiant intensyviai lazerio spinduliuotei. Kartu dėl priverstinės Brillouino sklaidos galima sužadinti gana intensyvias hipergarso bangas (10¹¹ Hz dažnio; to neįmanoma padaryti kitais metodais). Jei kondensuotąją terpę veikia stipri lazerio spinduliuotė, gali prasidėti intensyvus garavimas ir dėl reaktyvaus garų atsako (didelių staigių slėgio pokyčių) susidaryti smūginė banga, kuri sklisdama pereina į akustinę. Didelės varžos pjezopuslaidininkiuose vykstant tarpjuostinei moduliuotosios šviesos sugerčiai fotoakustinis reiškinys kartais atsiranda dėl atvirkštinio pjezoefekto. Fotoakustinis reiškinys naudojamas įvairių medžiagų fotoakustinėje spektroskopijoje, optiniuose akustiniuose fotoimtuvuose, juo grindžiami labai tikslūs dujų analizės metodai, garso nesąlytinio žadinimo įvairiose terpėse būdai. Fotoakustinį reiškinį 1880 atrado A. G. Bellas.