fotogrãfija (foto… + gr. graphō – rašau), objekto patvaraus atvaizdo (nuotraukos) gavimas naudojant šviesai jautrias medžiagas, veikiamas nuo objekto atsispindėjusia arba objekto skleidžiama spinduliuote. Jei atvaizdas užrašomas elektroniniu būdu šviesai jautrių krūvio sąsajos elementų matricoje, fotografija vadinama skaitmenine (skaitmeninė fotografija). Fotografija pagrįsta spinduliuotės pasiskirstymo (gaunamas plokščiasis atvaizdas) ar jos amplitudės ir fazės (erdvinis atvaizdas) įrašymu (holografija). Nuotraukai gauti naudojamos fotografijos medžiagos. Tai dažniausiai šviesai jautrių medžiagų emulsija dengtas popierius (fotografijos popierius), stiklas (fotografijos plokštelė), polimerinė (fotografijos filmas) ar kitokia medžiaga, t. p. fotopuslaidininkiai. Kaip šviesai jautrios medžiagos daugiausia naudojami sidabro halogenidai, t. p. diazojunginiai, fotochrominės medžiagos, fotorezistai (fotolitografijoje naudojamos medžiagos reljefiniam piešiniui sudaryti ir jam apsaugoti ėsdinant). Pagal tai, kokio bangos ilgio elektromagnetine spinduliuote paveikus šviesai jautrią medžiagą sudaromas atvaizdas, skiriama infraraudonoji fotografija (ja naudojamasi augalų, odos ir kraujagyslių ligoms diagnozuoti, kriminalistikoje, padirbiniams nustatyti, kosmonautikoje, topografijoje), ultravioletinė fotografija (naudojama spektroskopijoje, mikroskopijoje, astrofizikoje, kriminalistikoje) ir rentgenografija. Prie fotografijos t. p. priskiriama elektrofotografija (elektrografija), kai atvaizdas sudaromas didelės varžos fotopuslaidininkiuose, kurie sukuria nematomą elektrostatinį atvaizdą, vizualizuojamą ryškinant įelektrintomis dažytomis dalelėmis. Dažniausiai fotografuojama regimojoje elektromagnetinės spinduliuotės spektro srityje, kurios bangų ilgis 400–700 nm. Pagal gaunamą atvaizdą ir panaudotas fotografijos medžiagas skiriama nespalvotoji fotografija (atvaizdas nespalvotas) ir spalvotoji. Pagal fotografuojamą objektą ir mastelį būna makrofotografija (mažų objektų fotografavimas iš arti), mikrofotografija (mikroskopu padidintų atvaizdų fotografavimas), astrofotografija (astronomijos objektų fotografavimas), aerofotografija (Žemės paviršiaus dalies fotografavimas), povandeninė fotografija, kriminalistinė fotografija. Meninis fotografavimas yra savarankiška meno šaka – meninė fotografija. Fotografijos procesas susideda iš fotografijos medžiagos eksponavimo ir joje susidariusio neregimojo atvaizdo fotografijos apdorojimo. Eksponavimo trukmė nustatoma pagal fotografijos medžiagos jautrį ir apšvietą. Eksponuotoje fotografijos medžiagoje susidaręs neregimasis atvaizdas yra ryškinamas, t. y. paverčiamas regimu (fotografijos medžiaga apdorojama ryškalu – dažniausiai hidrochinono, metolio, fenidono tirpalu). Po to gautas atvaizdas fiksuojamas – fiksavimo tirpale tirpinamas ryškinimo metu nesureagavęs sidabro halogenidas ar kita šviesai jautri medžiaga. Atvaizdas būna negatyvinis (dažniausiai tarpinis, iš jo daromas pozityvas) arba pozityvinis (nuotrauka arba skaidrė). Nespalvotame negatyve šviesios objekto vietos yra tamsios, spalvotame – spalvos pasikeičia į papildomąsias, pvz., raudona – į žydrą. Nuotraukos iš negatyvų gaunamos projekciniu arba kontaktiniu būdu spausdinant ant fotografijos popieriaus ar kitokios fotografijos medžiagos ir apdorojant jas panašiai kaip negatyvą.
Fotografija pasaulyje
Vaizdo projektavimas fotoaparato prototipu – camera obscura buvo žinomas jau senovės Graikijoje. 16 a. antroje pusėje buvo sukurta kamera su lęšiais; ją dailininkai naudojo vaizdams tapyti. 1727 J. H. Schulze (Vokietija) atrado sidabro druskų jautrumą šviesai. Šis atradimas ir sudarė sąlygas fotografijos plėtotei, bet tik 19 a. pradžioje J. N. Niépce’as (Prancūzija) ir W. H. F. Talbotas (Didžioji Britanija) sukūrė pirmuosius praktiškai pritaikomus fotografijos būdus. 19 a. 3 dešimtmetyje J. N. Niépce’as, naudodamas šviesai jautrų asfaltą, sukūrė būdų atvaizdams gauti ant akmens, stiklo, metalo – heliografiją. Fotografijos pradžia laikoma 1839, kai prancūzų fizikas D. F. J. Arago Paryžiaus mokslų akademijoje paskelbė apie L.‑J.‑M. Daguerre’o išradimą – dagerotipiją. Heliografijoje eksponavimas truko net 8 valandas. L.‑J.‑M. Daguerre’ui atradus, kad ant sidabro jodidu padengtos plokštelės susidaręs neregimas atvaizdas gali būti sustiprintas ryškinant gyvsidabrio garais, eksponavimo trukmę pavyko sumažinti iki 30 minučių.
L.‑J.‑M. Daguerre’o sukurtas dagerotipas Boulevard du Temple Paryžiuje (1838; seniausias išlikęs dagerotipas, kuriame užfiksuotas žmogus)
1839 01 31 W. H. F. Talbotas Londono karališkosios draugijos posėdyje paskelbė apie vadinamojo fotogeninio piešinio (negatyvinis pozityvinis fotografijų dauginimo procesas – šiuolaikinio fotografijos proceso prototipas) išradimą. 1841 W. H. F. Talbotas patentavo kalotipijos (vėliau vadinta talbotipija; negatyvo gavimas šviesai jautriame pusskaidriame popieriuje, apdorotame sidabro jodido tirpalu) procesą. 1871 R. Maddoxas (Didžioji Britanija) fotografijoje panaudojo sidabro halogenidus ir želatinos emulsiją. 1887 G. Eastmanas (Jungtinės Amerikos Valstijos) sukūrė fotoaparatą, kuriame buvo naudojamos ritininės lanksčios fotografijos medžiagos – iš pradžių fotojuostos popieriniu pagrindu, vėliau – celiulioidiniai lankstūs fotografijos filmai. 1903 broliai A. Lumière’as ir L. Lumière’as (Prancūzija) patentavo spalvotosios fotografijos būdą (Autochrome Lumière). 1912 R. Fischeris išrado trisluoksnės fotografijos emulsijos ryškinimo būdą, 1935 L. Godowsky ir L. Mannesas (Jungtinės Amerikos Valstijos) – spalvotąjį fotografijos filmą. 1853 Londone susibūrė pirmoji fotografų draugija ir pradėjo leisti Journal of the Photographic Society. Dar meninė fotografija, mėgėjų fotografija, reklaminė fotografija, Lietuvos meninė fotografija.
2217