fotomètrija (gr. phōs – šviesa, kilm. phōtos + metreō – matuoju), fizikinės optikos ir metrologijos šaka, tirianti žadinamos, sklindančios ar su medžiaga sąveikaujančios optinės spinduliuotės energines ir spektrines charakteristikas, kūnų optinius rodiklius. Apima fotometrinių dydžių matavimo metodus ir priemones (eksperimentinė fotometrija), t. p. tų dydžių teorinius skaičiavimus (teorinė fotometrija). Fotometrija matuoja energinius ir šviesinius fotometrinius dydžius. Energiniai dydžiai: spinduliuotės srautas (energijos kiekis, kurį elektromagnetinė banga per vienetinę trukmę perneša pro kurį nors paviršiaus plotą), energinis spinduliuotės stipris, arba intensyvumas (spinduliuotės srautas vienetiniame erdviniame kampe tam tikra kryptimi), energinis skaistis (spinduliuotės stipris, tenkantis šaltinio paviršiaus projekcijos į plokštumą, statmeną spinduliuotės sklidimo arba stebėjimo krypčiai, vienetiniam plotui), šviesis (visuminis spinduliuotės srautas, skleidžiamas spinduolio paviršiaus į išorę visomis kryptimis), energinė apšvieta (spinduliuotės srautas, tenkantis vienetiniam apšviestam paviršiui). Šie dydžiai matuojami tiesiogiai neatrankiaisiais (vienodai reaguojančiais į skirtingo bangos ilgio krintančios spinduliuotės energiją) prietaisais, pvz., termoelementais, bolometrais. Šviesiniai fotometriniai dydžiai nusako regimąją spinduliuotę pagal jos poveikį akiai; tai – apšvieta, šviesos stipris, šviesos srautas, skaistis ir šviesis. Fotometrijoje t. p. naudojami efektiniai dydžiai, kurių vertė nustatoma atsižvelgiant į jutiklio spektrines charakteristikas. Fotometriniai dydžiai matuojami fotometrais, spinduliuotės imtuvai yra fotoelementai, fotoelektroniniai daugintuvai, šviesai jautrios medžiagos (fotografiniai sluoksniai). Impulsinė fotometrija tiria impulsinius šviesos srautus ir jų naudojimą kūnų optiniams rodikliams (pvz., atspindžio, praleidimo faktoriui) tirti. Sukurta naujų fotometrijos metodų, pvz., galingų šviesos impulsų detektavimas netiesiniais kristalais.
Teorinės fotometrijos pradininkas yra J. Kepleris (1604 suformulavo taškinio spinduolio sukurtos apšvietos dėsnį), eksperimentinės fotometrijos – P. Bougueras (1729 sukūrė vizualinį dviejų gretimų paviršių apšvietos palyginimo metodą). Teorinius fotometrijos metodus plėtojo J. H. Lambertas; 20 a. 3 dešimtmečio pabaigoje sukurta šviesos lauko teorija. Impulsinė fotometrija atsirado 19 ir 20 a. sandūroje. 20 a. 9 dešimtmetyje sukurta naujų veiksmingų metodų, taikomų mažiems optinės spinduliuotės energijos nuostoliams matuoti. Teoriniai ir eksperimentiniai fotometrijos metodai naudojami šviesos technikoje, astronomijoje ir astrofizikoje (astrofotometrija), medžiagų cheminėje analizėje, pirometrijoje ir kitur.
1333