Stancaro Francesco (Frančeskas Stankãras) 1501Mantuja (Lombardija) 1574Stobnica (dabar Stopnica, Šv. Kryžiaus vaivadija), reformacijos skleidėjas Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 1524–30 studijavo teologiją, tapo žymiu hebrajų ir senosios graikų kalbos specialistu. Prisidėjo prie M. Liuterio reformacinio mokymo, vėliau – J. Kalvino šalininkas. Dėl reformacijos idėjų skleidimo 1542 priverstas išvykti iš Italijos. 1549–50, 1552–54 ir nuo 1559 gyveno Lenkijoje. Krokuvos universiteto hebrajų kalbos profesorius, Pińczówe įsteigė protestantišką gimnaziją. Už protestantizmo idėjų skleidimą 1550 ištremtas iš Lenkijos. Vėliau prisidėjo prie antitrinitorių, mokė, kad Jėzus Kristus yra tik Dievo ir žmonių tarpininkas. F. Stancaro buvo pasmerktas protestantų sinodų Słomnicoje (1554) ir Sandomiere (1559).
Francesco Stancaro herbas
1559 pradėjo Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antitrinitorių ginčą su evangelikais reformatais (truko 10 metų). Turėjo šalininkų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Petrą Gonenzietį, S. Budną ir kitus). 1557–63 su kitais į lenkų kalbą vertė Bibliją. 1570 Sandomiere vykusiame Lenkijos protestantų generaliniame sinode dauguma jo šalininkų prisidėjo prie evangelikų reformatų, vėliau ir pats F. Stancaro grįžo prie J. Kalvino mokymo. Paliko nemažą literatūrinį palikimą, išleido hebrajų kalbos gramatiką.
458