Francko ir Hertzo bandymo schema (a) ir anodo srovės Ia priklausomybė nuo tinklelio potencialo Ut (b)
Francko ir Hertzo bandymas (Fránko ir Hèrco bañdymas), eksperimentas, rodantis, kad egzistuoja atomų sužadintosios būsenos. Jis patvirtino kvantinės teorijos teiginį, kad atomai energiją sugeria kvantais. Naudotas specialus įrenginys (pav., a), susidedantis iš stiklinio indo, pripildyto gyvsidabrio garų. Jame įtaisytas kaitinamasis katodas K, skleidžiantis elektronus, teigiamai įkrautas tinklelis T, už jo – mažo neigiamo potencialo (tinklelio atžvilgiu) anodas A (elektronų kolektorius). Anodas sujungtas su galvanometru G, kuriuo matuojama anodo srovė Ia. Kol tinklelio potencialas mažas, susidurdami su gyvsidabrio atomais elektronai nepraranda energijos ir pasiekia anodą nugalėdami nedidelį stabdantį tinklelio ir anodo potencialų skirtumą (jei turi tiek energijos). Didinant tinklelio potencialą Ut srovė stiprėja.
Kai Ut padidėja iki vadinamo kritinio (apie 4,86 V) potencialo, elektronai, susidurdami su gyvsidabrio atomais, atiduoda energiją atomams ir juos sužadina (šie pereina į pirmąjį energijos lygmenį), todėl elektronų greitis sumažėja (srovė t. p. staigiai sumažėja; pav., b). Toliau keliant Ut srovė stiprėja tol, kol elektronai, įgiję tam tikrą energijos kiekį, antrą kartą sužadina atomus. Šis procesas kartojasi kaskart, kai Ut = n·4,86 V (n – sveikasis skaičius).
Francko ir Hertzo bandymas atliktas 1913; J. Franckas ir G. L. Hertzas už jį 1925 gavo Nobelio fizikos premiją.