Fránkfurto mokyklà, filosofų grupė, susibūrusi 20 amžiaus viduryje Frankfurte prie Maino. Susikūrė 1930 Frankfurto universiteto Socialinių tyrimų institute (1923 įsteigė Felixas Weilis), kuriam vadovavo M. Horkheimeris.
Atstovai
Pradininkas M. Horkheimeris. Žymiausi atstovai – T. Adorno, W. Benjaminas, E. Frommas, H. Markuse, J. Habermasas, H. Arendt. Kiti žymesni atstovai – K.-O. Apelis, A. Honnethas, Carlas Grünbergas, Friedrichas Pollockas, Leo Löwenthalis, Siegfriedas Kracaueris, Otto Kirchheimeris, Franzas Leopoldas Neumannas, Alfredas Sohn-Rethelis, Alfredas Schmidtas, Albrechtas Wellmeris, A. Kluge, Oskaras Negtas, Clausas Offe, Lutzas Wingertas, Wolfgangas Kuhlmannas, Nikolas Kompridis, Raymondas Geussas, Raineris Forstas, Rahel Jaeggi, Thomas McCarthy, Henrykas Grossmanas.
Veikla
1932–41 leido žurnalą Zeitschrift für Sozialforschung. Nacių valdymo laikotarpiu Frankfurto mokyklos atstovai veikė Paryžiuje, vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1949 dalis grįžo į Vokietiją. Atgaivinta 1951 atkūrus Socialinių tyrimų institutą.
Tyrimų sritys ir idėjos
Tyrė kultūrinius ir socialinius reiškinius, taikė kritinį metodą. Laikėsi neomarksistinių nuostatų. Vėliau analizavo industrinę kultūrą, kurią suformuoja racionalumas ir noras valdyti. Teigė, kad technikos pažanga ir pastangos valdyti gamtą sudaro sąlygas žmonių susvetimėjimui. Industrinėje visuomenėje žmogus praranda individualybę, formalus proto kultas veikia dorovę, kultūrinę veiklą, mokslą, todėl kelia grėsmę individualumui, žmogaus saviraiškai (M. Horkheimeris, T. Adorno).
Padarę išvadą, kad vienpusiškas mąstymas įtvirtina esamų dalykų tvarką, Frankfurto mokyklos filosofai kultūros problemų analizę pradėjo sieti su politika.
Aptarė nuo intelektualumo ir kultūros normų nepriklausantį racionalumą (H. Marcuse), kūrė visuomenės komunikacijos teoriją (J. Habermasas), nagrinėjo visuomenės depolitiškumo priežastis, sudarančias sąlygas susiformuoti totalitarinėms valdžios sistemoms (H. Arendt).
384