fránko zonà, viena valiutos zonų, gyvavusi iki 2002. Apėmė Prancūziją ir jai pavaldžias teritorijas bei šalis (daugiausia Prancūzijos buvusias kolonijas), kurios ekonomiškai susijusios su Prancūzija ir kuriose (iki 2002) cirkuliavo Prancūzijos frankas arba tų šalių nacionalinės valiutos buvo su juo susietos (1999 persietos su euru). Be Prancūzijos, franko zonai priklausė Monakas, Prancūzijos užjūrio departamentai ir teritorijos, Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos šalys (Beninas, Bisau Gvinėja, Burkina Fasas, Dramblio Kaulo Krantas, Malis, Nigeris, Senegalas ir Togas), Centrinės Afrikos muitų ir ekonominės sąjungos šalys (Centrinės Afrikos Respublika, Čadas, Gabonas, Kamerūnas, Kongas, Pusiaujo Gvinėja), Komorai. Franko zonai priklausiusių Vakarų ir Centrinės Afrikos šalių piniginis vienetas – Afrikos finansinės sandraugos frankas, kurį leidžia du regioniniai centriniai bankai – Vakarų Afrikos valstybių centrinis bankas (yra Dakare) ir Centrinės Afrikos valstybių bankas (yra Jaundėje). Komorų piniginis vienetas – Komorų frankas (įvestas 1981 vietoj Afrikos finansinės sandraugos franko), leidžiamas Komorų centrinio banko (įkurtas 1981 vietoj Komorų emisijos banko). Monake, Prancūzijos užjūrio departamentuose Gvadelupoje, Prancūzijos Gvianoje, Martinikoje, Reunjone, ypatingą statusą turinčiose užjūrio teritorijose Majote, Sen Pjere ir Mikelone galiojo Prancūzijos frankas, 2002 pakeistas euru. Prancūzijos užjūrio teritorijų Naujosios Kaledonijos, Prancūzijos Polinezijos, Voliso ir Futūnos salų piniginis vienetas – frankas, leidžiamas Prancūzijos Užjūrio teritorijų emisijos instituto (Institut d’émission d’outre‑mer). Franko zonos nacionalinės valiutos buvo laisvai keičiamos į Prancūzijos franką, valstybės didelę dalį savo atsargų laikė Prancūzijos frankais. Franko zonos šalys laikėsi su Prancūzija suderintų valiutų kontrolės taisyklių, didžiąją dalį valiutinių operacijų atliko Paryžiaus valiutų rinkoje. Franko zonos mechanizmas leido Prancūzijai be apribojimų įvežti kapitalą į kitas franko zonos šalis, laisvai išvežti iš jų savo įmonių pelną ir kita, franko zonos šalims – lengviau palaikyti pinigų sistemų stabilumą, naudoti franko zonos mechanizmą atsiskaitymams su kitomis užsienio šalimis, plėtoti integracijos procesus.
Franko zona susidarė 20 amžiaus 4 dešimtmetyje, kai daugelis šalių įsivedė valiutinius apribojimus. 6–8 dešimtmečiais franko zoną paliko 10 buvusių Prancūzijos kolonijų (Gvinėja, Tunisas, Marokas, Alžyras, Mauritanija, Madagaskaras ir kitos). Buvusi Prancūzijos užjūrio teritorija Komorai franko zonos nare tapo 1976, buvusi Ispanijos valda Pusiaujo Gvinėja prie franko zonos prisijungė 1985, buvusi Portugalijos teritorija Bisau Gvinėja – 1997. Prancūzijoje įvedus eurą grynuoju pavidalu franko zona sunyko.
2271