Frankònija (vok. Franken), ankstyvųjų vidurinių amžių Vokietijos viena 5 didžiųjų vadinamųjų gentinių kunigaikštysčių (kitos – Saksonija, Lotaringija, Švabija, Bavarija). Frankoniją sudarė Reino Frankonija (apėmė dabartinio Reino krašto-Pfalco, dalį Badeno-Viurtembergo ir Heseno žemes) ir Rytinė Frankonija (dabartinių Badeno-Viurtembergo ir Bavarijos žemių dalis). 6 a. šiame regione apsigyveno frankai. Nuo 8 a. Merovingų dinastijos karaliai jų teritoriją laikė savo žeme. Per Karolingų imperijos dalybas (843) Frankonija tapo Rytų Frankų (Vokietijos) karalystės branduoliu. Išmirus Karolingams Frankonijos kunigaikštis tapo pirmuoju išrinktu Vokietijos karaliumi (Konradas I; 911–918); Frankonijos kunigaikščiu liko jo brolis Eberhardas. 919 Vokietijos karūna atiteko Saksų dinastijos atstovams. Jos atstovas Otonas I 939 panaikino Frankonijos kunigaikštystę. Reino Frankoniją pasidalijo Reino pfalcgrafai, Heseno landgrafai bei Wormso, Speyerio ir Mainzo vyskupai. Tuomet Frankonijos vardu vadinta tik Rytinė Frankonija, kurios teritorijoje susikūrė Bambergo, Eichstätto vyskupijos, Hohenlohės, Hennebergo ir kitos grafystės, iškilo Niurnbergo, Rotenburgo ir kiti imperiniai miestai. Imperatorius Frydrichas I Frankonijos kunigaikščio titulą 1168 suteikė Würzburgo vyskupams. 13 a. Frankonijos teritorijoje pasaulietinių ir bažnytinių kunigaikštysčių padaugėjo. Nuo 16 a. pradžios jos sudarė Frankonijos administracinį regioną (Kreis). Napoleonas I jį padalijo Bavarijos, Viurtembergo karalystėms ir Badeno didžiajai kunigaikštystei. 1837 Bavarijos karalius Liudvikas I įkūrė Aukštutinės, Vidurinės ir Žemututinės Frankonijos provincijas, kurios sudaro dabartinės Bavarijos žemės šiaurės vakarinę dalį.
2271