franšzės sutarts, sutartis, kuria viena šalis (teisių turėtojas) įsipareigoja perduoti už atlyginimą kitai šaliai (naudotojui) tam tikram terminui arba neterminuotai teisę naudotis verslo tikslais išimtinėmis teisėmis (teise į bendrovės pavadinimą, teise į prekių ar paslaugų ženklą, teise į saugomą komercinę ar gamybinę informaciją), kita šalis įsipareigoja už tai mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą. Franšizės sutartis numato teisių turėtojo išimtinių teisių visumos, dalykinės reputacijos ir komercinės patirties panaudojimą tam tikru mastu (nustatant minimalų ar maksimalų panaudojimo būdą arba kitą formą), t. p. gali numatyti tokių išimtinių teisių, dalykinės reputacijos ar komercinės patirties panaudojimo teritoriją arba verslo sritį, kurioje tai bus naudojama (prekių pardavimas, paslaugų teikimas ir kita).
Lietuvoje franšizės sutartį reglamentuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001). Šalys gali būti tik įmonės (verslininkai). Franšizės sutartis turi būti rašytinė. Jeigu franšizės sutartis neterminuota, bet kuri šalis turi teisę ją nutraukti pranešusi apie tai kitai šaliai prieš 6 mėnesius, jeigu sutartis nenustato ilgesnio termino. Jeigu teisių turėtojas netenka teisės į bendrovės ar į prekių (paslaugų) ženklą ir vietoj jos neįgyja naujos analogiškos teisės, t. p. jeigu teisių turėtojui ar naudotojui iškeliama bankroto byla, franšizės sutartis baigiasi.