frenologija

frenològija (gr. phrēn – protas + logos – mokslas), 18 amžiaus pabaigoje–19 amžiaus pradžioje teorija apie žmogaus gebėjimų, psichikos savybių ir kaukolės formos ryšį. Frenologijos pradininkas – austrų gydytojas F. J. Gallis. Teigta, kad galvos smegenų žievėje yra daug centrų, lemiančių tam tikras psichikos savybes. Jei kuri nors savybė yra labai ryški, tai didesnis ir atitinkamas smegenų centras, o kaukolės paviršiuje atsiranda iškilimas. Neišsivysčiusią psichikos savybę atitinka kaukolės paviršiaus įdubimas. Specialiais matavimais galima sudaryti frenologinę schemą, kurioje pažymimi gumbai ir įdubimai, rodantys, kad žmogus turi gabumų muzikai, poezijai, tapybai arba yra garbėtroška, šykštus, drąsus ir kita. Vėliau atlikus tyrimus buvo įrodyta, kad kaukolė neatkartoja galvos smegenų žievės formos, todėl žmogaus protinių ir dorinių ypatybių nustatymas pagal kaukolės išlinkimus ir įdubimus yra moksliškai nepagrįstas. Frenologija paskatino kraniologijos ir aukštųjų psichikos funkcijų lokalizacijos tyrimus, turėjo įtakos neurobiologijai.