Frònda (pranc. Fronde < fronde – svaidyklė, laidynė), 1648–53 Prancūzijos pilietinis karas.
Kilo dėl pasipriešinimo stiprėjančiai karaliaus valdžiai. Prancūzijos politinę raidą paveikė ir Anglijos Parlamento konfliktas su karaliumi (Anglijos revoliucija). Frondos I etapas – vadinamoji Parlamento fronda (1648–49) – prasidėjo Paryžiaus parlamentui pasipriešinus pirmojo ministro kardinolo G. Mazarini ketinimui dėl karo su Ispanija padidinti mokesčius (Frondos pavadinimas kilo iš paplitusios pasipriešinimo taktikos: iš laidynių daužyti G. Mazarini šalininkų langus). Paryžiuje ir Prancūzijos pietuose kilo maištai. Jų padrąsintas parlamentas bandė apriboti karaliaus teises: panaikinti intendanto (centrinės vyriausybės pareigūnas provincijose) pareigybę, siekė mokesčių reformos, parlamento teisės tvirtinti naujus įstatymus, panaikinti arbitražinį įkalinimą. Regentė Ona Austrė 1648 08 26 įsakė suimti opozicijos vadus. Kitą dieną paryžiečiai sukilo; suimtieji buvo paleisti, 09 Ona Austrė ir G. Mazarini pabėgo iš Paryžiaus. Jų surinkta kariuomenė 1649 01 apsiautė Paryžių (vadas princas Louis II de Condé). Parlamento ginti stojo miestiečiai ir valdžia nepatenkinti didikai (princai F. de Beaufort’as, A. Conti, kunigaikštis F. de La Rochefoucauld ir kiti). 1649 04 01 buvo ratifikuota Rueil’aus taika, pagal kurią dauguma parlamento reikalavimų buvo patenkinta.
Princas L. II de Condé, negavęs daugiau polit. valdžios, susikivirčijo su G. Mazarini ir 1650 01 18 buvo suimtas. Jo bendražygiai provincijose sukilo. Prasidėjo II Frondos etapas – Princų fronda (1650 01–1653 09), kurio pradžia vadinama I princų karu. Iki 1650 pabaigos vyriausybė daugelyje vietų maištus numalšino. L. II de Condé šalininkai ir paryžiečiai (dar vadinti Senąja fronda) susivienijo. Parlamentas 1651 01 regentu vietoj Onos Austrės paskelbė mažamečio karaliaus Liudviko XIV dėdę Orleano princą Gastoną, G. Mazarini pabėgo iš Prancūzijos. 1651 02 11 karalienė patenkino frondininkų reikalavimus (paleido L. II de Condé ir kitus didikus).
Siekdama opozicijos skilimo Ona Austrė sudarė sąjungą su Senąja fronda ir 1651 08 paskelbė L. II de Condé kaltinamąjį aktą. Kilo II princų karas (1651 09–1653 09). 1651 G. Mazarini grįžo į Prancūziją su samdyta kariuomene. 1652 04 L. II de Condé užėmė Paryžių, tačiau dėl ryšių su ispanais prarado sostinės miestiečių pasitikėjimą, jo nerėmė ir parlamentas; paryžiečiai reikalavo, kad į sostinę grįžtų Ona Austrė ir Liudvikas XIV. 1652 10 L. II de Condé pabėgo į Ispaniją, vėliau – į Ispanijos Nyderlandus. 1652 10 į Paryžių grįžo Liudvikas XIV ir Ona Austrė, 1653 02 – G. Mazarini. Vėliau buvo numalšinti ir provincijoje maištavę frondininkai. Vyriausybė atgaivino finansinius ediktus, daugelis didikų buvo ištremti, parlamentui uždrausta kištis į karaliaus administracijos veiklą. Frondos pralaimėjimas atvėrė kelią Liudviko XIV absoliutizmui.