frustrãcija (lot. frustratio – nuvylimas, apgavimas), nemaloni, įtempta psichikos būsena (nerimas, neviltis, pyktis), kylanti dėl negalėjimo patenkinti kurių nors poreikių arba įgyvendinti tikslų. Būdinga žmonėms ir aukštesniesiems gyvūnams (jiems frustracija atsiranda dėl biologinių poreikių tenkinimo sunkumų). Žmogaus frustracijos priežastys (objektyviai nenugalimi ar tokiais įsivaizduojami sunkumai, arba frustratoriai) gali būti išorinės (materialūs daiktai, kitų prieštaravimai, visuomenės elgesio taisyklės) ir vidinės (fizinės ir psichinės ydos, slopinimas, vidinis konfliktas, asmenybės bruožų ypatybės). Frustracija tuo stipresnė, kuo labiau trukdoma žmogui reikšminga veikla, veiksmai ir kuo arčiau yra siekiamas tikslas. Padidėjusi įtampa trikdo žmogaus veiklą, todėl jis ginasi (pasireiškia gynybinės reakcijos). Frustracija reiškiasi tam tikromis elgesio ir išgyvenimo formomis: agresija (stengiamasi įveikti, sunaikinti arba pašalinti frustracinę situaciją), regresija (veiklos formų supaprastėjimas, ankstesniam amžiaus tarpsniui būdingų gynybos būdų panaudojimas), fiksacija, fiksacija (inertiškas ankstesnės beprasmės veiklos tęsimas arba intensyvus dėmesio ir veiklos sutelkimas į frustratorių ir jo analizę), tolerantiškumu, arba kantrumu (frustracijos būsena slopinama neduodant jai reikštis), sunkios situacijos vengimu (veiksmai perkeliami į vaizduotės sritį). Frustracija gali pasireikšti pasyviomis, arba asteninėmis, reakcijomis, tai yra depresine būsena (liūdesiu, nepasitikėjimu, beviltiškumu ir kita), kuri būna trumpalaikė (afekto tipo agresijos ir depresijos prasiveržimas) arba ilgalaikė (nuotaikų sutrikimų būsenos).
Frustracijos teorijos kūrėjai (Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. Dollardas ir kiti) 1939 iškėlė hipotezę, kad frustracija beveik visada sukelia agresiją, o agresija beveik visada yra reakcija į frustraciją. Jie pateikė prielaidą, kad žmogus, patyręs frustraciją, turi išreikšti bent šiek tiek agresijos, kad įvyktų savotiškas apsivalymas – katarsis. 1941 kiti Jungtinių Amerikos Valstijų psichologai (N. E. Milleris ir kiti) įrodė, kad dėl frustracijos neretai pasireiškia regresyvus elgesys. Dėl nuolatinės frustracijos gali pakisti asmenybės bruožai, atsirasti nepasitikėjimas savimi, frigidiškumas, neurozės, komplikuojasi tarpusavio santykiai, darosi sunkiau spręsti įvairias problemas. Žmogus gali išmokti valdyti kylančią frustraciją, todėl svarbu, kiek žmogus pajėgia atsispirti, išvengti frustracijos (vaikai, įpratę valdytis frustracinėse situacijose, būna mažiau agresyvūs negu vaikai, augę nervingoje aplinkoje).
frustratoriai