fugà (lot., it. bėgimas), polifoninės muzikos žanras; muzikos kūrinys arba jo dalis, pagrįsta vienos ar kelių temų imitavimu tam tikra tvarka skirtinguose balsuose.
Klaisifikacija, bruožai
Pagal balsų skaičių skiriamos dvibalsės, tribalsės, keturbalsės, rečiau penkiabalsės fugos, pagal temų skaičių – paprastosios (vienatemės) ir sudėtingosios (pagrįstos 2, 3, rečiau 4 temomis). Fugą sudaro ekspozicija, vidurinė ir baigiamoji dalys. Ekspozicija prasideda tema, dar vadinama vedmeniu; pateikiama viename balse. Nuskambėjus temai ji imituojama kitu balsu dominantės funkcija. Ši imitacija vadinama atsakymu, arba sekmeniu. Dažnai temos pabaiga sutampa su atsakymo pradžia, tačiau imituojantysis balsas gali įstoti temai dar nepasibaigus arba pavėluotai. Muzikos atkarpėlė, pratęsianti temą iki atsakymo, vadinama kodete. Temą išdėstęs balsas toliau atsakymą palydi kontrapunktu. Fugos ekspozicija paprastai baigiasi temai nuskambėjus visuose balsuose. Fugos ekspoziciją su vidurine dalimi jungia intermedija. Vidurinė dalis pasižymi tonaciniu nepastovumu, įvairiomis temos modifikacijomis, jai būdinga intermedijų gausa. Baigiamojoje dalyje pagrindine tonacija grįsta tema pateikiama ne visuose balsuose, kartais tik vieną kartą.
Raida
Fuga atsirado 17 a. iš ričerkaro ir kanconos. Tobulą pavidalą fuga forma įgavo baroko laikotarpiu, ypač J. S. Bacho kūryboje. Jis sukūrė keliasdešimt fugų vargonams, du preliudų ir fugų rinkinius Gerai temperuotas klavyras (d. 1 1722, d. 2 1744), fugų ir kanonų rinkinį Fugos menas (1749–50). Fugų ir jai artimų fugato yra beveik visuose J. S. Bacho cikliniuose instrumentinės ir vokalinės instrumentinės muzikos kūriniuose. Klasicizmo laikotarpiu fuga kartu su kitomis polifoninėmis formomis tapo antraeile, tačiau F. J. Haydno, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno kūryboje yra reikšmingų fugos pavyzdžių. Išplėtotų fugų sukūrė romantizmo kompozitoriai F. Schubertas ir F. Lisztas, 19 a. pabaigoje – C. Franckas, J. Brahmsas, S. Tanejevas, A. Glazunovas. 20 a. fugų sukūrė M. Regeris, D. Šostakovičius, P. Hindemithas, R. Ščedrinas ir kiti.
Fuga Lietuvos muzikoje
Lietuvių muzikoje vienas pirmųjų fugos formą pradėjo vartoti Č. Sasnauskas (fuga iš Requiem ir kantatos Broliai). Ypač reikšmingą vietą fuga užėmė M. K. Čiurlionio ir J. Gruodžio kūryboje. M. K. Čiurlionis yra sukūręs fugų styginių kvartetui, keletą chorinių fugų, keliasdešimt fugų bei fugato vargonams ir fortepijonui. J. Gruodis parašė 32 fugas fortepijonui, fugų yra jo stambios formos kūriniuose (variacijų F‑dur ir B‑dur fortepijonui finaluose, kantatoje Brolybės daina). Fugų t. p. sukūrė lietuvių kompozitoriai A. Račiūnas, J. Juzeliūnas, E. Balsys, V. Klova, V. Laurušas, V. Barkauskas, V. Juozapaitis, G. A. Kuprevičius ir kiti.
2309