fundamentalzmas (lot. fundamentum – pagrindas), dogmatizmo atmaina, konservatyvus nekompromisinis religinis judėjimas. Fundamentalistai reikalauja tiesioginio šventų knygų teksto interpretavimo, griežto religinių priesakų ir tradicijų laikymosi, priešinasi naujoms teologinėms idėjoms, nepripažįsta kitų tikėjimų teisėtumo. Atsirado 19 a. pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip protestantų pasipriešinimas teologiniam liberalizmui ir kitoms moderniosioms pasaulėžiūros tendencijoms. Pavadinimą gavo vėliau pagal leidinį The Fundamentals, 1910–15 leistą ir platintą anglų kalbą vartojančiose šalyse. Reiškiasi visose didžiosiose pasaulio religijose, ryškiausiai – islame.
Fundamentalizmas protestantizme
Protestantizme fundamentalizmas iškelia tradicinį reformatorišką apaštalinį mokymą, pabrėžia 5 pagrindines tikėjimo tiesas: Biblijos neklystamumą, Jėzaus Kristaus dieviškumą, jo gimimą iš Mergelės Marijos, jo atperkamąją auką, mirusiųjų prisikėlimą po antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo. Vertina asmeninį atsivertimą ir gyvenimą pagal Evangeliją; nepripažįsta darvinizmo, liberalizmo, katalikų teologijos, Biblijos kritikos ir naujų vertimų, socialinės evangelizacijos. Fundamentalizmas daugiausia reiškėsi tarp presbiterionų, baptistų, metodistų. 1919 Filadelfijoje įkurta Pasaulinė krikščionių fundamentalistų asociacija (World’s Christian Fundamentals Association). 20 a. 3 dešimtmetyje fundamentalizmo šalininkai atsiskyrė nuo tradicinių protestantiškų Bažnyčių, kūrė naujas denominacijas. Jos dėl moderniosios kultūros neigimo, elitiškumo, karingumo, siauro ir vienpusio Biblijos supratimo, priešiškumo bet kokiai ekumeninei veiklai, perdėto separatizmo buvo neigiamai vertinamos. Po II pasaulinio karo atsirado naujieji evangelikai. Jie atsiribojo nuo ankstesnių fundamentalistų separatistinių tendencijų. Fundamentalistai steigia Biblijos mokyklas, leidyklas, skleidžia Evangeliją per televiziją ir kitas žiniasklaidos priemones.
Lietuvoje protestantų fundamentalistams kartais priskiriama kai kurios denominacijos (baptistai, sekmininkai), Tikėjimo žodis, kai kurie naujieji religiniai judėjimai.
Fundamentalizmas katalikybėje
Katalikybėje fundamentalizmas reiškia antiliberalias ir antimodernias tendencijas, siekia atkurti tradicinę Katalikų Bažnyčią, kuri esą buvusi sužlugdyta Vatikano II susirinkimo (1962–65) nutarimų. Skiriamasis katalikiškojo fundamentalizmo požymis yra ypatingas Švč. Mergelės Marijos garbinimas (ji laikoma išganymo bendraautore). Katalikiškasis fundamentalizmo nėra paplitęs. Jam priskiriami pavieniai susivienijimai: Atnaujintoji bažnyčia, ordinas Servi Jesu et Mariae, Šv. Mykolo draugija, Opus Angelorum, nepriklausoma Lenkų Katalikų Bažnyčia ir jos radijo stotis Radio Maryja; dėl radikalių tendencijų šie susivienijimai nepripažįstami Romos Katalikų Bažnyčios. Fundamentalizmo apraiškų esama tarptautinėse organizacijose Šv. Pijaus X kunigų brolija, arba lefevrininkai, Opus Dei (veikia ir Lietuvoje).
Fundamentalizmas judaizme
Judaizme fundamentalizmo, kaip teologinio religinio judėjimo, nėra, tik kai kuriose ortodoksinio judaizmo atšakose yra religinio ar politinio fundamentalizmo apraiškų. Judėjai fundamentalistai siekia atsiriboti nuo pasaulietinės (dažniausiai ne žydiškosios) kultūros, nuo kitų judaizmo atšakų žydų, sekuliariųjų žydų. Ryškiausiai fundamentalizmo tendencijas išreiškia Jeruzalėje veikianti ortodoksinė ultrareliginio ekstremizmo grupė Neturei karta. Ji nepripažįsta Izraelio valstybės, jos įkūrimą laiko nuodėme ir Dievo atmetimu. Susikūrė 1938, atskilusi nuo ortodoksų judėjų koalicijos Agudat Israel (įkurta 1912, kaip pasipriešinimas reformų judaizme siekiantiems ir sekuliariems žydų judėjimams). Religiniu požiūriu nuosaikiam, bet politiškai radikaliam fundamentalizmui atstovauja judėjimas Guš Emunim (įkurtas 20 a. 8 dešimtmetyje), jame dalyvauja Nacionalinės religinės partijos, naujakurių, Merkaz ha-Rav, Bnei Akiva ješivų, akademinių ortodoksų ir ortodoksinio jaunimo organizacijų nariai. Politiškai radikalūs fundamentalistai priešinasi Palestinos savivaldai, skatina kurtis žydus jos teritorijose; jos laikomos Izraelio tautos istorine ir religine žeme.
565
Fundamentalizmas islame
Islame islame (dažnai klaidingai tapatinamas su islamizmu) yra judėjimas islamo viduje. Propaguoja grįžimą prie Korano, reikalauja sekti jo pažodine prasme, pranašo Mahometo pavyzdžiu, pabrėžia pasaulinę musulmonų vienybę pagal pirmųjų musulmoniškų bendruomenių pavyzdį, šariato galiojimą visose visuomeninio gyvenimo srityse. Didžioji dalis musulmonų fundamentalistų yra apolitiški, kiti aktyviai reiškiasi socialinėje sferoje. Kritikuoja islamo valstybes, nesilaikančias pirminio islamo mokymo. Islamo fundamentalistų tikslas yra visuomeninė santvarka, kurioje mąstymas ir veikla atitiktų pranašo Mahometo gyvenimą. To siekia įvairiais metodais: nuo švietėjiškos ir misionieriškos veiklos, parlamentinio darbo iki teroro naudojimo. Priešais laiko visus netikinčiuosius ir sionistus. Islamiškasis fundamentalizmas 19 a. kilo kaip atsakas į europietiškąjį kolonializmą, Vakarų kultūros įtaką. Plėtojosi 20 a. kilus vidinei islamo krizei, o 20 a. viduryje iš jo susiformavo islamizmas – reformuotas islamas, orientuotas į socialinių politinių tikslų siekimą. Vienas žymiausių islamo fundamentalistų judėjimų – Tablighi Džamaat, įkurtas 20 a. pradžioje Indostano pusiasalyje, dabar turintis sekėjų visame pasaulyje. Kitas žymus judėjimas – Barelvi. Svarbiausios islamistų organizacijos: Broliai musulmonai (1928 Egipte įkūrė Chasanas al Banna, nuo 5 dešimtmečio veikia ir kitose islamiškose šalyse), Pakistano islamistų partija (Džamaat-e islami), Islamo gelbėjimo frontas (įkurtas 1989 Alžyre, nuo 1992 veikia nelegaliai), Dievo partija (Chisb-Allah, arba Hisbollah, šiitų organizacija, Irano remiama veikia Libane), Al Kaida (Al Qaeda), Izraeliui priešiškas Islamo pasipriešinimo judėjimas (Hamas), Šventojo islamo karo judėjimas (Džihad el-Islami, įkurtas radikaliųjų musulmonų Izraelio užimtose teritorijose). Dar priskiriamas judėjimas Turkijoje Milli Görus. Islamiškasis fundamentalizmas vyriausybių toleruojamas tol, kol netampa politiniu reiškiniu.
473