fundameñtinė teològija, teologijos disciplina, analizuojanti apreiškimo turinį, pateiktą Biblijoje, Tradicijoje ir magisteriume. Aiškina apreiškimą, jo priėmimą ir pažinimą, siekia atskleisti tikėjimo ir proto santykį. Fundamentinė teologija yra įvadinė dogmatikos disciplina, gnoseologiniu požiūriu tyrinėja teologijos visumą ir prielaidas, teologijos pagrindų ir metodologijos nagrinėjimo galimus būdus. Analizuoja tikėjimo klausimus, teologijos teoriją, gnoseologinę teologiją, teologijos principų ir kategorijų doktriną, Bažnyčios pobūdį, krikščionybės teoriją. Kaip apologetinė teologija fundamentinė teologija nagrinėja tikėjimo aktą žmogiškojo pažinimo, kultūros ir religijų kontekstuose. Bando atskleisti krikščioniškąjį tikėjimą moderniojoje kultūroje siekdama dialogo su keliančiais krikščioniškojo tikėjimo klausimus ar neigiančiais šį tikėjimą; pateikdama teiginius tikėjimo ir apreikštųjų tiesų požiūriu palaiko dialogą su moderniuoju pasauliu, apžvelgia kultūros, filosofijos ir socialines aktualijas.
Fundamentinė teologija kildinama iš NT paliepimo įtikinamai paaiškinti krikščionyse esančią viltį (1 Pt 3, 15). Viduriniais amžiais teologija tikėjimo ir proto santykį traktavo augustinizmo (Anzelmas Kenterberietis, Bonaventūras) ir tomizmo (Albertas Didysis, Tomas Akvinietis, dominikonų teologai) požiūriais. Augustinizmo atstovai, siekdami pagrįsti Dievo buvimą ir pateikti krikščioniškąjį tikėjimą, jį grindė dieviškuoju apreiškimu; teigė, kad tik tikėjimas protą padaro pajėgų suprasti krikščioniškuosius slėpinius. Tomistai pabrėžė Dievo buvimą, sielos nemirtingumą, moralinio įstatymo visuotinumą, teigė, kad protas, pažindamas objektyvius dalykus, per tikėjimą gali pažinti ir antgamtinius dalykus; krikščioniškojo tikėjimo tiesos, nors ir negalimos protu įrodyti, turi būti išdėstytos, paaiškintos ir apgintos, jų buvimo tikėtinumą rodo stebuklai ir Jėzaus Kristaus pranašysčių išsipildymas. Vėliau fundamentinė teologija buvo vadinama apologetika, jai susiformuoti turėjo įtakos protestantizmo ir Šviečiamojo amžiaus idėjos. Katalikų bažnyčiai pradėjus joms oponuoti, ėmė rastis apologetiniai traktatai (manualai). Manualistinė apologetika naudojo trigubą įrodymą (demonstratio): religinį (religiosa), krikščioniškąjį (christiana) ir katalikiškąjį (catholica). Ji gyvavo iki 20 a. vidurio; žymiausi atstovai: J. S. Drey (1777–1853), G. Perrone (1794–1876). Fundamentinės teologijos terminas pradėtas vartoti 19 a. pradžioje, patvirtintas Vatikano I susirinkime (1869–70). 20 a. viduryje fundamentinė teologija sumenko, apie 1980 atsinaujino ir tapo viena pagrindinių teologijos disciplinų; žymiausi fundamentinės teologijos atstovai: C. Dotolo, R. Fisichella, R. Latourelle’is, J. Pottmeyeris, M. Seckleris, S. Pié-Ninot, H. Waldenfelsas, J. Werbickas, H. J. Verweyenas, J. Wicksas.
L: Handbuch der Fundamentaltheologie 4 Bde. Freiburg im Breisgau 1985–88; Dizionario di Teologia Fondamentale Assisi 1990; R. Fisichella La Teologia Fondamentale. Convergenze per il millenio Casale Monferrato 1997; C. Dotolo La Teologia Fondamentale davanti alle sfide del „pensiero debole“ di Gianni Vattimo Roma 1999; H. Verweyen Gottes letztes Wort. Grundriss der Fundamentaltheologie Regensburg 2000; J. Werbick Den Glauben verantworten. Eine Fundamentaltheologie Freiburg im Breisgau 2000.
2693