fùnkcija (lot. functio – atitikimas, įvykdymas), gramatinių formų reikšmė, kylanti iš tų formų santykio. Pagal žodžių bei jų formų santykį sakinyje skiriama sintaksinės (veiksnio, tarinio ir kiti) ir semantinės (agentas, patientas, beneficientas ir kiti), pagal svarbą ir vartosenos dažnumą – pirminės ir antrinės funkcijos. Priklausomai nuo pagrindinių nuostatų, kalbos mokslo įvairių krypčių funkcija suprantama šiek tiek skirtingai. Prahos lingvistų būrelio atstovų funkcija apibrėžiama kaip iš priešinamų formų santykio atsirandanti gramatinė reikšmė – skaičiaus kategorijos vienaskaitos ir daugiskaitos formų skiriamoji funkcija nustatoma priešinant jų papildomus diferencinius (distinktyvius) požymius. Funkcinės gramatikos atstovų funkcija suprantama kaip lingvistikos vienetų komunikacinis (susižinojimo) efektas, atsirandantis iš įvairiais lygiais priešinamų formų santykio. Funkcinėje gramatikoje siekiama klasifikuoti funkcijas, kurias kalba turi visuomenėje, ir atskleisti, kaip kalba sudaryta toms funkcijoms reikšti.
961