fùnkcinė psichològija, psichologijos kryptis, tirianti, kokią funkciją atlieka psichikos reiškiniai organizmui taikantis prie aplinkos. Atsirado 19 amžiaus pabaigoje. Funkcinės psichologijos plėtotę skatino evoliucijos teorija (C. R. Darwinas, H. Spenceris; abu Didžioji Britanija) ir perėjimas nuo sąmonės dėmenų analizės (W. Wundtas, Vokietija, E. B. Titcheneris, Jungtinės Amerikos Valstijos) prie tyrimų, kaip sąmonė padeda individui spręsti gyvybiškai svarbius uždavinius (W. Jamesas, Jungtinės Amerikos Valstijos). Funkcinės psichologijos pradžia siejama su J. Dewey straipsniu Reflekso lanko sąvoka psichologijoje (The Reflex Arc Concept in Psychology 1896). Plėtota Čikagos universitete (J. Dewey, J. R. Angellis, H. A. Carras). Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai psichologiją laikė mokslu, tiriančiu kūno ir psichikos ryšius organizmui sąveikaujant su aplinka, nustatančiu organizmo prisitaikymo dėsnius, ir sąmonę vertino kaip lemiamą prisitaikymo prie kintančios gamtinės bei socialinės aplinkos veiksnį. Europoje funkcinės psichologijos tyrimų atliko T. A. Ribot (Prancūzija), É. Claparède’as (Šveicarija), N. Lange (Rusija). Funkcinis požiūris išplėtė psichologijos sampratą. Psichologijos objektu tapo ne tik sąmonė, bet ir elgesys (prisitaikymo veiksmai), motyvai, asmenybės bruožai, mokymosi mechanizmai ir kiti klausimai, artinę psichologijos teoriją ir praktiką. Funkcinė psichologija padarė didelę įtaką eksperimentinės psichologijos raidai, bet dėl nepakankamo teorinio pagrindo, dualistinio fizinių ir psichikos funkcijų aiškinimo ir teleologinio požiūrio į sąmonę funkcinė psichologija prarado mokslinę reikšmę. 20 amžiaus 3 dešimtmetyje funkcinę psichologiją pakeitė biheiviorizmas.
1358