funkcinis stilius

fùnkcinis stlius, istoriškai susiformavusi bendrinės kalbos atmaina, kurios ypatybes bei specifiką lemia kalbos vartojimo sritis, turinys ir atliekamoji funkcija. Skiriami svarbiausi funkciniai stiliai: buitinis, publicistinis, administracinis, mokslinis, meninis. Teorinius funkcinio stiliaus pagrindus 20 a. 3–4 dešimtmetyje sukūrė Prahos lingvistų būrelio nariai (čekai B. Havránekas, V. Mathesius, J. Mukařovský, J. Vachekas ir kiti, t. p. užsienyje dirbę rusų kalbininkai N. Trubeckojus, S. Karcevskis, R. Jakobsonas). Buvo nustatyta, kad bet kurį kalbos reiškinį galima vertinti pagal siekiamą tikslą ir tiesiogiai su juo susijusią atliekamą funkciją. Psichologas K. L. Bühleris nurodė 3 kalbos funkcijas: reprezentatyvią, ekspresyvią ir apeliatyvią. J. Mukařovský papildė estetine funkcija (R. Jakobsonas ją pavadino poetine). Struktūrinės kalbotyros (struktūralizmas) atstovai kalbą suprato kaip funkcinę sistemą, besiskaidančią į keletą funkcinių kalbų, tik vėliau pavadintų funkciniais stiliais. Pagal atliekamą funkciją iš pradžių jie skyrė 3 stilius: šnekamąjį, mokslinį ir meninį, vėliau papildė publicistiniu ir administraciniu, t. p. įrodė, kad funkcija lemia teksto struktūrą (jų sukurtas kalbos modelis vadinamas funkcine lingvistika). Funkcinį stilių, kaip apibendrintą, objektyvųjį, supriešino su individualiuoju, autoriniu, stiliumi. Funkcinių stilių teorija iš esmės pakeitė požiūrį į kalbos normas – anksčiau kalbos normų pagrindu buvęs taisyklingumas tapo nepakankamu kriterijumi, nes kalbos norma ėmė priklausyti nuo kalbos stiliaus.

LIETUVOJE 20 a. 4 dešimtmetyje bendrinės lietuvių kalbos funkcinius stilius tyrė P. Jonikas (vartojo funkcinės kalbos sąvoką), vėliau P. Skardžius. P. Jonikas, remdamasis B. Havráneko bendrinės kalbos funkcijų klasifikacija, skyrė 4 bendrinės kalbos sritis (funkcines kalbas): pašnekesio (šnekamąją), specialiąją darbo (dalykinę), mokslinę ir poetinę. 7 dešimtmetyje J. Pikčilingis, daugiausia remdamasis rusų kalbininkų (G. Vinokuro, V. Vinogradovo) veikalais, nustatė bendrinės lietuvių kalbos 5 funkcinius stilius (meninį, arba beletristinį, publicistinį, mokslinį, oficialųjį dalykinį ir kasdienį buitinį, arba šnekamąjį), aprašė funkcinių stilių normas, parodė, kaip ilgainiui stiliai diferencijuojasi ir kinta, susipina, vieno stiliaus norma pereina kitam. K. Župerka tiria kalbos priemonių konkurencijos teorijos problemas, metalingvistinės funkcijos raišką nelingvistiniuose tekstuose, funkcinių stilių skyrimo kriterijus, stiliaus normų savitumą, bendrinės kalbos ir funkcinių stilių santykį, A. Bitinienė funkcinių stilių tyrimą grindžia statistinės analizės metodais. Remdamosios šiais metodais funkcinių stilių ypatybes tiria L. Grumadienė ir V. Žilinskienė, P. Kniūkšta – administracinio stiliaus kalbos normas, R. Vladarskienė – šio stiliaus juridinio postilio sintaksines struktūras. Aiškinamasi bendrinės kalbos ir funkcinių stilių normų santykius, diskutuojama dėl stilistiškai motyvuotų nukrypimų nuo normų, funkcinių stilių tipologijos. Diferencijuojantis postiliams (pvz., atsiradus reklamos kalbos stiliui ir daugiau dėmesio ėmus skirti sakytinei kalbos formai), tapo problemiška retorinį stilių skirti tik prie publicistinio, nes šiam funkciniam stiliui ar jo postiliams netinka akademinės, administracinės, netgi meninės kabos (R. Koženiauskienė), abejojama, ar apskritai meninis ir šnekamasis laikytini funkciniais stiliais, nes meninė ir šnekamoji kalba nėra bendrinė kalba.

L: P. Jonikas Mūsų bendrinės rašomosios kalbos kultūros problema / Židinys 1937 nr. 12; J. Pikčilingis Lietuvių kalbos stilistika t. 1 Vilnius 1971; J. Palionis Lietuvių rašomosios kalbos istorija Vilnius ²1995; A. Bitinienė Funkciniai stiliai: Sakinio ilgis ir struktūra Vilnius 1997; S. Karaliūnas Kalba ir viuomenė: Psichologiniai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruožai Vilnius 1997; R. Koženiauskienė Retorika: Iškalbos stilistika Vilnius 2001; K. Župerka Stilistika Šiauliai 2001; Grundlagen der Sprachkultur: Beiträge der Prager Linguistik zur Sprachtheorie und Sprachpflege 1. Bd. Berlin 1976.

923