funkcionalzmas, vyraujanti 20 amžiaus pirmos pusės socialinės antropologijos ir kultūrinės antropologijos kryptis. Funkcionalizmo atstovai teigia, kad socialiniai institutai, socialinės organizacijos formos, taip pat ir kultūros reiškiniai turi savo aktualiąją, konkrečioje visuomenėje (čia ir dabar) atsiradusią paskirtį, kuri yra jų gyvavimo pagrindas. Kitaip nei evoliucionizmo atstovai, atsiriboja nuo istorinių rekonstrukcijų, pabrėžia dabarties etnografinio tyrimo metodologinę reikšmę. Pradininkas – kultūros antropologas B. Malinowskis. Remdamasis etnografiniais tyrimais Naujojoje Gvinėjoje jis tvirtino, kad žmogaus kūno, tai yra biopsichologiniai, arba pirminiai, poreikiai sukuria socialinius, arba antrinius, poreikius. Konkreti visuomenė antriniams poreikiams tenkinti kuria socialinius institutus, kultūros priemones, įrankius. Atmesdamas istoristinį ir difuzionistinį (difuzionizmas) požiūrį, B. Malinowskis teigė, kad kiekviena kultūra yra integruotas vienetas, nelinkęs kisti laike ir erdvėje, todėl bet kurio papročio kilmę galima nustatyti iš dabartinės jo paskirties. Pasak A. Radcliffe’o-Browno, kiekviena socialinė sistema yra funkciškai integruota tarsi organizmas, kurio sandaros pastovumą lemia visų elementų darni veikla bendram labui, todėl kiekviena visuomenė turi siekti socialinės veiklos vienybės.
Funkcionalizmo atstovai pirmieji pavartojo bei plėtojo socialinio proceso (sinchroniška reguliarių pasikartojimų visuma), socialinės funkcijos (kiekvieno socialinio vieneto paskirtis yra jo kaip elemento įnašas į visą socialinę sistemą), socialinės struktūros (organizuota sandara, kurios dalys – asmenys, dalyvaujantys socialiniuose santykiuose, – turi socialinį statusą ir yra kontroliuojamos visuomenės normų bei taisyklių) kategorijas. Funkcionalizmo atstovai (ypač B. Malinowskis) sukūrė ir pagrindė dalyvaujamojo stebėjimo metodą (etnografija). 21 amžiaus pradžioje funkcionalizmas su išlygomis tebevyrauja Didžiosios Britanijos etnologijoje, sociologijoje ir kituose socialiniuose moksluose.
1835