futurzmo mùzika.
Susiklostymas, bruožai
Futurizmo muzikos ideologu laikomas italų kompozitorius F. B. Pratella (1880–1955), kuris futurizmo tikslą – technikos pasauliui suteikti muzikos sielą – išdėstė savo kūrinio orkestrui Musica futurista (1912) pratarmėje. Futurizmas reiškėsi tradicinio muzikos garsyno neigimu, atonalumu, mašinų ir kito triukšmo garsų eksponavimu. Futurizmo muzika, kuriai būdinga kraštutiniai dinaminiai efektai, triukšmas, dar vadinama briuitizmu.
Futurizmo kompozitoriai
F. B. Pratellos idėjas plėtojo italų kompozitorius L. Russolo. Jis 1913 sukūrė triukšmo garsų sistemą ir (su A. Piatti) sukonstravo triukšmų instrumentą intonarumori, o 1916 knygoje Triukšmų menas (L’arte dei rumori) pagrindė triukšmo idėją muzikoje; orkestro skambesį papildė sprogimais, žvangesiais, klyksmais, spiegimu, dejonėmis. 1929–30 L. Russolo sukūrė naują instrumentą rusolofoną, kuriuo buvo galima išgauti 12 aukščių 7 rūšių triukšmus.
Futurizmu šiek tiek domėjosi A. Honeggeras (Pacific 231 1923), E. Varèse’as (Hyperprism 1922–23, Ionisation 1931). Futurizmas neilgai reiškėsi pavieniuose kūriniuose, kurie dažniausiai neturėjo išliekamosios vertės. 20 a. 5 dešimtmetyje iš futurizmo susiklostė konkrečioji muzika.
L: F. K. Prieberg Musica ex machina Berlin 1960; C. Baumgarth Geschichte der Futurismus Hamburg 1966.
3051