Gabòno istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Dabartinio Gabono teritorijoje žmonės gyveno jau paleolito laikais (rasta stovyklaviečių liekanų). Nuo pirmo tūkstantmečio pradžios, išstumdamos pigmėjus, į Gabono teritoriją kėlėsi bantų tautos (viena jų – fangai – čia apsigyveno tik 19 a. pradžioje). Vėlyvaisiais viduriniais amžiais krašto pietvakarių dalį pajungė Kongo valstybė. 1471 ar 1473 Gabono pakrantėse pasirodė portugalų, vėliau ir prancūzų, olandų bei anglų pirkliai, kurie vietos gyventojams mainais už dramblio kaulą tiekė ginklus ir metalinius gaminius. 17 a. antroje pusėje–19 a. pradžioje Gabonas buvo vienas pagrindinių Pusiaujo Afrikos vergų prekybos rajonų.
Kolonijinis laikotarpis
Gabono sostinės Librevilio vaizdai 20 a. pradžioje (atvirukas, 1905 išleistas Hamburge)
Nuo 19 a. pradžios Gabone įsitvirtinti siekė prancūzai. Jie su genčių vadais sudarinėjo sutartis (pirmąją 1839 pasirašė su mpongvių vadu), 1839 įkūrė pirmąją gyvenvietę, 1844 – katalikų misiją, 1849 – Librevilį. Iki 19 a. 8 dešimtmečio prancūzai užėmė visą Gabono pakrantę, 8–9 dešimtmetyje – ir centrinius Gabono rajonus (juos 1875–85 tyrė P. de Brazza). 1886 kraštas paskelbtas kolonija, nuo 1888 priklausė Prancūzijos Kongui, 1910–58 – Prancūzijos Pusiaujo Afrikai. Gabonas tapo žaliavų, daugiausia kaučiukmedžio sulčių, tiekėju metropolijai. 1944 Gabonui suteikta ribota savivalda, 1946 – Prancūzijos užjūrio teritorijos statusas. Nuo 1958 Gabonas – autonominė respublika, Prancūzijos sandraugos narė; vyriausybės vadovu tapo Gabono demokratinio bloko (Bloc Démocratique Gabonais, įkurtas 1946) įkūrėjas ir vadovas L. M’Ba (1961–67 prezidentas).
Nepriklausomybės laikotarpis
1960 08 17 paskelbta Gabono nepriklausomybė; su Prancūzija pasirašytos karinio, ūkinio ir politinio bendradarbiavimo sutartys. 1964 L. M’Ba nuverstas; valdžią susigrąžino padedamas Prancūzijos karinių dalinių. Po L. M’Ba mirties 1967 prezidentu tapo O. Bongo. Jis 1968 įtvirtino vienpartinę politinę sistemą (valdančioji, iki 1990 vienintelė legali partija – Gabono demokratinė partija), įvedė autoritarinį režimą. 8–9 dešimtmetyje naftos, dujų, mangano eksportas ir užsienio investicijos skatino ūkio plėtrą, politinį stabilumą.
9 dešimtmečio viduryje sumažėjus naftos pasaulinėms kainoms, pablogėjo Gabono ūkio padėtis, didėjo nepasitenkinimas O. Bongo valdymu šalies viduje (vyko demonstracijos) ir užsienyje (1985 Paryžiuje emigracinę vyriausybę sudarė legalizuoti politines partijas reikalaujantis Nacionalinio atgimimo judėjimas, Mouvement de Redressement National, įkurtas 1981). Įtempta politinė padėtis privertė O. Bongo pradėti demokratinius pertvarkymus: 1990 leista politinių partijų veikla, surengti pirmieji daugiapartiniai parlamento rinkimai, sudaryta koalicinė vyriausybė, į kurią įėjo Gabono demokratinės partijos ir kitų partijų atstovai. 1991 priimta nauja konstitucija įtvirtino daugiapartinę politinę sistemą. 1993 visuotinius prezidento rinkimus laimėjo O. Bongo (1998 ir 2005 perrinktas).
2009 O. Bongo mirus prezidentu išrinktas jo sūnus A. Bongo Ondimba; perrinktas 2016 ir 2023. Jo vadovaujama Gabono demokratinė partija išlieka valdančiąja partija (laimėjo 1990, 1996, 2001, 2006, 2011, 2018 parlamento rinkimus). 2019 01 07 kariškiai nesėkmingai bandė įvykdyti perversmą. 2023 08 paskelbus prezidento rinkimų rezultatus 08 30 ryte grupė kariškių pranešė nušalinanti A. Bongo Ondimbą nuo valdžios, laikinuoju šalies vadovu tapo Gabono Respublikos gvardijos vadas, prezidento giminaitis generolas Brice’as Oligui Nguema.
Jungtinių Tautų (1960), Afrikos Sąjungos (1963), OPEC (1975) narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1994 03 03.
1489
2271