gabùmai, individualios psichologinės žmogaus savybės, lemiančios pažintinę ir darbinę jo veiklą. Skirstomi į bendruosius (imlumas, jautrumas, gera atmintis, kūrybiškumas, nuovokumas, pastabumas ir kita), reikalingus bet kuriai veiklai, ir specialiuosius (jautrumas garsams, spalvoms, formoms), reikalingus tam tikrai veiklos rūšiai. Itin dideli gabumai yra talentas ir genialumas. Gabumai formuojasi duomenų, arba įgymių (įgimti anatominiai ir fiziologiniai nervų sistemos, smegenų ypatumai), pagrindu. Jiems įtakos turi intensyvus darbas, mokymasis, valios pastangos įgyti žinių ir susidaryti įgūdžių. Gabumai atsiskleidžia mokantis veiklos ir nustatomi pagal tai, kaip greitai, lengvai ir tvirtai žmogus, palyginti su kitais žmonėmis tomis pačiomis sąlygomis, išmoksta ją atlikti. Glaudžiai susiję su asmenybės kryptingumu, pastoviais polinkiais į vieną ar kitą veiklą. Tų pačių kurios nors veiklos rezultatų galima pasiekti turint įvairių gabumų, be to, tie patys gabumai gali būti įvairių veiklos rūšių sėkmės sąlyga, todėl kurio nors gabumo stoką galimą kompensuoti kitu gabumu. Mokymuisi ir ugdymui yra labai svarbūs vaiko sensityvumo periodai, palankūs tam tikriems gabumams susidaryti. Pvz., muzikiniams gabumams ugdyti ypač palankus vaiko amžiaus tarpsnis iki penkerių metų – tuo metu ypač sparčiai formuojasi jo muzikinė klausa ir muzikinė atmintis. Gabumų ryškumas nustatomas kiekybiniais matavimais. Labiausiai paplitęs nustatymo būdas yra testai (intelekto testai, žinių testai).
Pirmasis gabumus pradėjo tirti 19 amžiuje anglų antropologas F. Galtonas; jis atliko žmonių skirtumų eksperimentinių ir statistinių tyrimų.