gagaku orkestro muzikantai
gagãku (< jap.), orkestrinė rūmų muzika Japonijoje. Kuriama nacionaliniam styginių, pučiamųjų, mušamųjų orkestrui, pasižymi rafinuotumu, intelektualumu, subtilumu. Sudaro keletas rūšių: kangenas – muzika atliekama tik orkestro (vadinamoji grynoji, arba gagaku), bugaku – pritariama šokiui choreografiniuose vaidinimuose bugaku ir tradiciniame japonų teatre no, saibara – akompanuoja populiarioms japonų liaudies dainoms, roei – pritaria kinų stiliaus poezijos rečitacijai. Kangeną sudaro 2 stiliai: kairysis (kinų ar indų kilmės arba patyręs jų įtaką) ir dešinysis (korėjiečių arba kitų šiaurės tautų kilmės). Šių stilių orkestrų sudėtis skirtinga. Kairiojo stiliaus orkestrą sudaro keletas instrumentų grupių: skersinė fleita riūteki, obojus hičiriki ir lūpiniai vargonai šio; liutnia biva ir gakuso (citros koto atmaina); taiko (didysis būgnas), šioko (gongas) ir koko (cilindrinis būgnas).
Dešiniojo stiliaus orkestrą sudaro skersinė fleita komabue (riūteki atmaina), sano-cudzumi (koko atmaina); mušamieji instrumentai dažnai bendri abiem orkestrams. Vartojami 2 pagrindiniai septynių garsų garsaeiliai – riosenas bei ricusenas ir 5 pagrindinės ritminės formulės, kurias kūrinyje atlieka mušamieji instrumentai. Pučiamieji instrumentai groja melodiją (dešiniojo stiliaus orkestre – kartais skirtingas melodijas), styginiai – melodijas arba atlieka mušamųjų instrumentų funkciją, šio – harmoninę funkciją. Gagaku 3 dalių formos: džio (lėta introdukcija), ha (vidutinio tempo dalis) ir kiū (greita pabaiga – postliudas).
Gagaku Japonijoje atsirado 8 a. (apie 701), prototipu laikoma žemyninės Azijos (ypač Kinijos ir Korėjos) instrumentinė muzika, t. p. vadinta gagaku. Japonų gagaku suklestėjo Hejano periodu (894–1192). Po 12 a. gagaku žanras nunyko (tradicijas tęsė tik šventyklų žyniai), po II pasaulinio karo vėl atgimė.
L: W. P. Malm The Special Characteristics of Gagaku Tokyo 1971.
1915