Gajà (Gaia), Gja, G (Gē), senovės graikų deivė Žemė motina, dievų promotė. Kilusi iš Chaoso. Hesiodo Teogonijoje (lietuvių kalba 2002) pasakojama, kad Gaja pagimdė Uraną (dangų), nuo jo – Pontą (jūrą), kalnus, šešis titanus ir šešias titanides, kiklopus, šimtarankius ir nimfas. Šimtarankių Uranas nekentė dėl baisios išvaizdos. Gaja pamokė titaną Kroną, kaip iškastruoti Uraną. Iš jo kraujo gimė gigantai, erinijos ir Afroditė. Su Pontu susilaukė jūrų dievybių Nerėjo, Taumanto, Forkino, Keto ir Euribijos, su Tartaru –Tifono ir Echidnos. Gajos vaikai baisūs, kupini laukinės jėgos bei pykčio. Gaja nesikiša į Olimpo dievų gyvenimą, bet išmintingai jiems pataria: pamokė Rėją, kaip išgelbėti Dzeusą nuo Krono rajumo, išpranašavo Dzeuso ateitį, patarė jam išlaisvinti šimtarankius. Gaja savo vaikams (Antėjui) suteikė stebuklingą jėgą.
Iš pradžių Gaja laikyta vaisingumo ir motinystės įsikūnijimu, vėliau tapo ir išminties globėja, likimo bei jo paslapčių žinove, tapatinta su Temide (Aischilo tragedija Prikaltasis Prometėjas). Senoji Delfų šventykla iš pradžių buvo Gajos garbinimo vieta, vėliau tapo Apolono orakulu. Dodonėje (Epyras) buvo tapatinama su vaisingumo dievu Dzeusu, vėliau šios funkcijos priskirtos Dionei, Rėjai, Demetrai, Herai.
Romėnų mitologijoje Gają atitinka Telura.
Antikos mene mitas apie gają nebuvo populiarus. Išlikęs Pergamo altoriaus frizas, kuriame Gaja vaizduojama iki pusės įaugusi į žemę, laikanti gausybės ragą ir prašanti Dzeuso pagailėti sūnų gigantų.
1825