Gajãnos istòrija
Ikikolonijiniai laikai ir pirmieji europiečiai
indėnų gyvenvietė prie Puruni upės (20 a. pradžia; Niujorko viešoji biblioteka)
Dabartinės Gajanos teritorijoje nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų gyvenusios varau, karibų ir aravakų gentys vertėsi žemdirbyste, medžiokle, žvejyba. Indėnai kraštą vadino guiana (vandenų žemė); iš čia kilo dabartinis šalies pavadinimas. Gajanos pakrantę per trečiąją kelionę (1498–1500) atrado K. Kolumbas. Nuo 16 a. pabaigos gyvenvietes steigė olandai (pirmoji įkurta apie 1580 Essequibo upės saloje) ir anglai (daugumą jų gyvenviečių 1667 užgrobė olandai). Nuo 1621 didesnę dalį Gajanos teritorijos valdė Olandijos Vest Indijos bendrovė. 17 a. viduryje dirbti cukranendrių plantacijose bei kasyklose pradėta vežti juodaodžius vergus iš Vakarų Afrikos. 18 a. antroje pusėje Gajanos teritorijoje gyvavo 3 olandų kolonijos: Essequibo, Demerara ir Berbice’as.
Didžiosios Britanijos valdymas
18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje dėl Gajanos su Olandija varžėsi Prancūzija ir Didžioji Britanija. 1815 Vienos kongresas pripažino Gajanos teritoriją Didžiajai Britanijai. 1831 britai olandų buvusias kolonijas sujungė ir pavadino Britų Gviana. 1833 panaikinta vergovė. Buvę vergai bei nuo 1838 iš Indijos, Kinijos, Indonezijos atvykstantys žmonės (jų iki 1917 atvyko apie 240 000) tapo pigia darbo jėga. 1895 kilo konfliktas su Venesuela, kuri, remdamasi 1493 popiežiaus Aleksandro VI bule, ėmė pretenduoti į teritoriją, apimančią Essequibo upės baseiną (čia 1879 rasta aukso telkinių); 1899 ginčas išspręstas Britų Gvianos naudai. 1928 priimta Britų Gvianos konstitucija, įsteigta Įstatymų leidybos taryba. 1953 konstitucija įtvirtino visuotinę rinkimų teisę. Rinkimus į Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą 1953 laimėjus kairiosios krypties Liaudies pažangos partijai (įkurta 1950, remiama iš Azijos kilusių šalies gyventojų), Didžiosios Britanijos vyriausybė konstitucijos galiojimą sustabdė ir paskyrė laikinąją administraciją. 1956 įsigaliojo nauja konstitucija.
Džordžtaunas (20 a. pradžia; Niujorko viešoji biblioteka)
1957 parlamento rinkimus vėl laimėjo Liaudies pažangos partija; jos vadovas Ch. Jaganas tapo vyriausybės vadovu. 1961 konstitucija įtvirtino Gajanos savivaldą. 1962 dėl Ch. Jagano ekonominių reformų programos kilo visuotinis streikas; rasinė išeivių iš Indijos bei juodaodžių vergų palikuonių nesantaika virto smurtu ir riaušėmis. 1962 ir 1963 tvarkai atkurti įvesta Didžiosios Britanijos kariuomenė.
1962 atsinaujino nesutarimai su Venesuela, kuri vėl pareiškė pretenzijas į Essequibo upės baseiną (apie 130 000 km2; apie 2/3 Gajanos teritorijos). Šalių ginčas išspręstas tik 1989 tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms.
Po 1964 rinkimų buvo sudaryta Britų Gvianos koalicinė vyriausybė, į kurią įėjo Liaudies pažangos partijos, Nacionalinio liaudies kongreso (įkurtas 1955, remiamas afrikiečių kilmės gyventojų, 1966–92 valdančioji partija) bei Jungtinės jėgos (įkurta 1960) atstovai; ministru pirmininku tapo Nacionalinio liaudies kongreso vadovas L. F. S. Burnhamas (nuo 1966 Gajanos ministras pirmininkas, 1980–85 prezidentas).
Nepriklausomybės laikotarpis
1966 05 26 paskelbta Britų Gvianos nepriklausomybė; šalis pavadinta Gajana. 1970 L. F. S. Burnhamo vyriausybė šalį paskelbė kooperacine respublika (numatyta sukurti vadinamąją kooperacinę socialistinę visuomenę), užmezgė diplomatinius santykius su SSRS ir kitomis komunistinėmis šalimis. Iki 1976 nacionalizuotos plantacijos (steigti valstybiniai ūkiai, kooperatyvai) bei dauguma užsienio bendrovių. 8 dešimtmetyje sumažėjus boksito ir cukraus (svarbiausios išvežamos prekės) eksportui, blogėjo ūkio padėtis, didėjo infliacija. Vyriausybė malšino streikus, susidorojo su opozicijos vadovais.
1985 mirus L. F. S. Burnhamui prezidentu tapęs Hugh Desmondas Hoyte’as (1985–92) tęsė buvusio valstybės vadovo politiką, bet dėl blogėjančios finansinės ir ūkio padėties jis siekė glaudesnių ryšių su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir kitomis Vakarų šalimis; 9 dešimtmečio pabaigoje buvo pradėti liberalūs ūkio pertvarkymai.
20 a. pabaigoje ūkio ir politinė padėtis buvo nestabili. Laimėjęs rinkimus 1992 valstybės vadovu tapo Liaudies pažangos partijos lyderis Ch. Jaganas, po jo mirties 1997 – jo žmona Janet Jagan. 1992, 1997 parlamento rinkimus laimėjus Liaudies pažangos partijai, politinė nesantaika (Nacionalinis liaudies kongresas kaltino Liaudies pažangos partijos vyriausybę korupcija bei afrikiečių kilmės gyventojų diskriminavimu) stiprėjo. 1998 dėl Nacionalinio liaudies kongreso šalininkų demonstracijų ir susirėmimų su vyriausybės kariuomene Džordžtaune paskelbta nepaprastoji padėtis. 1999 atsistatydinus prezidentei Janet Jagan valstybės vadovu tapo Liaudies pažangos partijos atstovas Bharratas Jagdeo (išrinktas 2001, 2006 perrinktas).
2011 prezidentu išrinktas dar vienas Liaudies pažangos partijos atstovas Donaldas Ramotaras, 2015 – Nacionaliniam liaudies kongresui ir kairiajai Partnerystės už nacionalinę vienybę koalicijai (įkurta 2011) atstovaujantis Davidas Arthuras Grangeris. Per 2015 ir 2020 parlamento rinkimus Partnerystės už nacionalinę vienybę ir Aljanso už pokyčius (įkurtas 2005) koalicija gavo atitinkamai 50,3 ir 47,34 % rinkėjų balsų, Liaudies pažangos partija – 49,19 ir 50,69 %. 2020 prezidentu išrinktas Liaudies pažangos partijos atstovas Irfaanas Ali.
21 a. antrame dešimtmetyje paaštrėjo dar kolonijiniais laikais kilęs Gajanos ir Venesuelos teritorinis konfliktas dėl Gajanos Essequibo regiono, ypač Karibų jūros akvatorijoje ties juo radus gausius naftos telkinius. 2023 12 Venesueloje surengtame referendume dauguma balsavusių pasisakė už regiono prijungimą prie Venesuelos (manoma, rezultatai galėjo būti suklastoti), Venesuela sutelkė prie Gajanos sienos karines pajėgas. Brazilijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, kitų šalių ir tarptautinių organizacijų palaikoma Gajana laukia Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimo (numatomas 2024 pradžioje) 2018 iškeltoje byloje.
Amerikos valstybių organizacijos (1948), Jungtinių Tautų (1966), Tautų Sandraugos (1966) narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 2012.
Gajanos konstitucinė santvarka