Galãktikos astronòmija, žvaigždži astronòmija, astronomijos šaka, tirianti mūsų Galaktikos struktūrą, dinamiką ir evoliuciją. Nagrinėja žvaigždžių, jų spiečių ir kitų Galaktiką sudarančių objektų erdvinį pasiskirstymą, kinematiką, amžių ir cheminę sudėtį, tarpžvaigždinių dujų ir dulkių pasiskirstymą ir fizines savybes, žvaigždėdaros procesus, cheminę evoliuciją, žvaigždžių spiečių ir struktūrinių Galaktikos posistemių susidarymą bei dinaminę evoliuciją, tamsiosios medžiagos problemą ir kita. Galaktikos astronomijos pagrindas yra stebėjimų duomenys, teikiantys informaciją apie Galaktikos žvaigždžių (ir kitų objektų) nuotolius, erdvinius greičius ir spektrinį jų spinduliuojamos energijos pasiskirstymą, pagal kurį įvertinami jų fizikiniai parametrai. Stebėjimo duomenims paaiškinti pasitelkiami kiekybiniai Galaktikos dinaminės ir cheminės evoliucijos modeliai, grindžiami sąveikaujančių sistemų, tarpžvaigždinės medžiagos fizikos, žvaigždėdaros, žvaigždžių evoliucijos ir kitomis teorijomis. Galaktiką, kaip visumą, suprasti padeda ir kitų galaktikų stebėjimai, atskleidžiantys globalias struktūras, kurias sunku arba neįmanoma stebėti mūsų Galaktikoje. Naujos Galaktikos astronominių tyrinėjimų galimybės atsirado 20 a. pabaigoje pradėjus naudoti skaitmeninę fotografiją, didelius daugiaveidrodinius teleskopus (Gemini, Kecko, VLT ir kitus) ir kosmines observatorijas (Hipparcos, Hubble’io ir kitas).
1856