Berenikės Garbanų galaktikų spiečius
galãktikų spiẽčiai, galaktikų sambūriai, kurių narius kartu laiko gravitacinės traukos jėga. Galaktikų spiečių narių skaičius įvairus – nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių, dydis maždaug nuo milijono iki dešimties milijonų šviesmečių. Galaktikų spiečiai, turintys nedaug narių, vadinami galaktikų grupėmis (pvz., Vietinė galaktikų grupė). Didesnieji galaktikų spiečiai yra dviejų tipų – beveik sferinės formos (kamuoliniai) ir netaisyklingos formos (padrikieji). Kamuolinių galaktikų speičių narių tankis sparčiai didėja centro link, juose tarp galaktikų yra daug labai karštų (apie 108 K temperatūros) dujų, kurios skleidžia rentgeno spinduliuotę, todėl galima aptikti net ir labai tolimus galaktikų spiečius. Kamuoliniuose galaktikų spiečiuose dažniausiai vyrauja mažai dujų turinčios elipsinės ir lęšinės galaktikos, centre yra milžiniška elipsinė cD galaktika.
Tokia kamuolinių galaktikų spiečių sudėtis aiškinama labai dažna jų galaktikų tarpusavio gravitacine sąveika. Artimiausias (už apie 330 mln. l.y.) milžiniškas kamuolinis galaktikų spiečius matomas Berenikės Garbanų žvaigždyne ir vadinamas Berenikės Garbanų galaktikų spiečiumi. Padrikųjų galaktikų spiečių tankis jų centrinėse srityse mažesnis negu kamuolinių, todėl galaktikų tarpusavio sąveika retesnė ir juose dar išliko daug spiralinių bei netaisyklingų galaktikų, kuriose gausu dujų. Tik kai kurių didžiausių padrikųjų galaktikų spiečių centruose aptinkamos cD galaktikos. Padrikuosiuose galaktikų spiečiuose tarp galaktikų t. p. gausu dujų, bet jų temperatūra žemesnė (apie 107 K). Artimiausias (už apie 50 mln. l.y.) didelis padrikasis galaktikų spiečius matomas Mergelės žvaigždyne ir vadinamas Mergelės galaktikų spiečiumi. F. Zwicky 1933 pirmasis atkreipė dėmesį į tai, kad galaktikų spiečių spinduliuojančios medžiagos masė mažesnė negu masė, reikalinga traukos jėgoms, laikančioms galaktikas šiuose spiečiuose, sukurti. Tai buvo pirmasis spėjimas, kad visatoje yra daug tamsiosios medžiagos. Milžiniška galaktikų spiečių masė (apie 1013–1015 M⨀, čia M⨀ – Saulės masė) sukuria stiprų gravitacinio lęšio efektą ir iškraipo už galaktikų spiečių esančių objektų vaizdus, bet sustiprina jų spinduliuotės srautą, pasiekiantį mus, todėl naudojantis šiuo efektu galima stebėti ir pačius tolimiausius visatos objektus. Karštosios tarpgalaktinės galaktikų spiečių medžiagos poveikis iškraipo kosminės foninės spinduliuotės spektrą (Suniajevo ir Zeldovičiaus efektas). Galaktikų spiečiai nėra atsitiktinai išsisklaidę erdvėje, bet jungiasi į dar didesnes struktūras, kurios nutįsta šimtus milijonų l.y. Atrasti labai tolimi masyvūs galaktikų spiečiai, kurie jau matomi praėjus vos keliems milijardams metų nuo visatos pradžios ir liudija apie spartų didžiausių visatos darinių formavimąsi. Pastebėta priklausomybė tarp atstumo iki galaktikų spiečių ir juose esančių mėlynų galaktikų, kuriose vyksta aktyvi žvaigždėdara, kiekio (Butcherio ir Oemlerio efektas). Bendras galaktikų, priklausančių galaktikų spiečiams, skaičius sudaro tik kelis procentus visų galaktikų, bet galaktikų spiečiai yra ypač svarbūs tyrimo objektai siekiant nustatyti visatos struktūros formavimosi bei žvaigždėdaros istoriją.
110