galantiškasis stilius

galántiškasis stlius (gr. galant – mandagus, meilus), rokòkas, 18 a. Europos muzikos stilius.

Bruožai

Būdinga elegancija, intymumas, subtilumas, rafinuotumas. Galantiškojo stiliaus kūriniai buvo homofoninės faktūros, dainingos, gausiomis melizmomis ornamentuotos melodikos, paprasto, skaidraus akompanimento.

Stiliaus susiklostymas

Susiklostė Prancūzijoje 18 a. pradžioje kaip atsvara monumentaliam polifoniniam baroko stiliui. Suklestėjo apie 1720–60. Stilius turėjo daug sąsajų su to meto architektūros, dailės, taikomojo meno rokoko stiliaus estetika. Pirmiausia įsigalėjo prancūzų ir italų klavesinininkų (F. Couperino, J.-Ph. Rameau, J. F. Dandrieu, L.-C. Daquino, D. Scarlatti) kūriniuose. Buvo populiarios smulkios instrumentinės formos – įvairios miniatiūros, stilizuoti šokiai, rondo, vienos dalies sonatos (D. Scarlatti, C. Ph. E. Bachas). Šokiai būdavo jungiami į siuitas. Operos, baletai dažnai buvo jausmingų siužetų, panašūs į divertismentinę siuitą. Išpopuliarėjo pastoralė, ypač suklestėjo komiškoji opera (Prancūzijoje opéra comique, Italijoje opera buffa, Vokietijoje zingšpylis), opera baletas (Prancūzijoje).

Stiliaus plėtra

Italijoje ypač populiarios buvo L. Vinci, L. de Leo, G. B. Pergolesi, G. Paisiello, Prancūzijoje F.-A. Philidoro, E. R. Duni, P.-A. Monsigny, Vokietijoje J. A. Hillerio komiškosios operos. Galantiškojo stiliaus bruožų turėjo G. B. Sammartini simfonijos, L. Boccherini kvartetai ir kvintetai, ankstyvieji F. J. Haydno ir W. A. Mozarto kūriniai.

Galantiškasis stilius turėjo įtakos Vienos klasicistų muzikos stilistikai.

1915