galãtai, keltų gentys.
Apie 279–278 pr. Kr. įsiveržė į Graikiją, vėliau patraukė Mažosios Azijos link. Apie 277 pr. Kr. persikėlė per Helesponto (dabartinį Dardanelų) sąsiaurį, niokojo Anatolijos vakarinę dalį. 275 pr. Kr. vadinamajame Dramblių mūšyje sumušti Sirijos karaliaus Antiocho I Sotero, galatai įsikūrė teritorijoje, kuriai nuo jų vardo prigijo Galatijos pavadinimas.
Rengė grobiamuosius žygius į gretimas diadochų valstybes. 230 pr. Kr. galatus sumušė Pergamo valdovas Atalas I Soteras, 103 pr. Kr. dalį jų teritorijos užėmė Ponto karalius Mitridatas VI Eupatoras.
Nuo 188 pr. Kr. Romos sąjungininkai. Nuo 25 pr. Kr. galatų žemės buvo Romos provincija (imperijos laikais galatai tarnavo romėnų legionuose), nuo 395 priklausė Bizantijai. Palyginti anksti galatai ar jų dalis tapo krikščionimis (žinomas Pauliaus Laiškas galatams).