galikonybė

galikonýbė, galikonzmas, 13 a. pabaigoje–19 a. religinis, politinis judėjimas Prancūzijoje, siekęs Prancūzijos Katalikų Bažnyčios dalinės nepriklausomybės nuo popiežiaus. Galikonybės šalininkai teigė, kad popiežius Prancūzijos valdovui negali turėti juridinės galios ir jo nušalinti, popiežiaus dekretams (jie negali prieštarauti Prancūzijos Katalikų Bažnyčios sinodo nutarimams) turi pritarti Prancūzijos karalius, jis turi teisę apskųsti popiežių Bažnyčios susirinkimui. Kai kurie galikonybės šalininkai siekė, kad Prancūzijos Katalikų Bažnyčia būtų pavaldi tik valstybės valdovui, kiti – nepriklausomybės tiek nuo valstybės valdovo, tiek nuo popiežiaus valdžios, dar kitus vienijo Bažnyčios tradicijos Galijoje. Galikonybė kilo Galijoje. Frankų valstybės valdovai, pradedant Karoliu Didžiuoju (742–814), siekė Bažnyčią Galijoje (lotyniškai Ecclesia gallicana, prancūziškai l’Église gallicane; iš čia pavadinimas) pajungti savo valdžiai. 1229 Liudvikas IX Šventasis (1214–70) Bažnyčiai nurodė jos teises ir laisves, 1269 sankcija patvirtino Prancūzijos dvasininkų sinodų suteiktas teises vyskupams. 14 a. pabaigoje kilo konfliktas tarp karaliaus Pilypo IV Gražiojo (1268–1314) ir popiežiaus Bonifaco VIII (1295–1303) dėl popiežiaus pasaulietinės valdžios Prancūzijoje apribojimo. Avinjono nelaisvės laikotarpiu prasidėjęs Vakarų Bažnyčios skilimas (1378–1417) galikonybę sustiprino. Karolio VII sušauktas Bourges’o sinodas 1438 priėmė sankciją (ji tapo galikonybės doktrinos pagrindu), skelbiančią Bažnyčios susirinkimų (reikalavo juos šaukti kas 10 metų) viršenybę prieš popiežių ir reikalaujančią atskirti pasaulietinę ir bažnytinę valdžią, suteikti karaliui teisę skirti dvasininkus, jų pavaldumo pasaulietinim teismui ir kita. Šią sankciją pavedus įgyvendinti Prancūzijos parlamentui, kilo parlamentinė galikonybė; prancūzų vyskupams (ir galikonybės šalininkams) nepritarus parlamento kišimuisi į Bažnyčios reikalus, dar susiformavo bažnytinė galikonybė (centras – Sorbonos universiteto Teologijos fakultetas), jos šalininkai neigė popiežiaus neklaidingumo doktriną. 1461 karalius Liudvikas XI šią sankciją atšaukė (su popiežiumi pasidalijo teisę skirti beneficijas), 1515 ji galutinai panaikinta. 1516 Bolonijos konkordatu su Vatikanu (galiojo iki 1790) Prancūzijos karalius, pripažindamas popiežiaus viršenybę Bažnyčios susirinkimų atžvilgiu, įgijo teisę savo valdomoje teritorijoje skirti pavaldinius vyskupais ir abatais, spręsti bažnytines bylas. Galikonybė labiausiai reiškėsi 17–18 a.; Liudviko XIV sušauktam prancūzų dvasininkų sinodui 1682 priėmus deklaraciją dėl pasaulietinės ir bažnytinės valdžių atskyrimo, popiežius atsisakė tvirtinti karaliaus paskirtus vyskupus, 1691 šią deklaraciją pasmerkė. Liudvikas XIV, siekdamas kompromiso su popiežiumi, 1693 jos išsižadėjo. Vėliau galikonybė sustiprėjo dėl jansenizmo įtakos; 1718 priimtas nutarimas, kad karaliaus paskirtiems vyskupams nereikia popiežiaus patvirtinimo. 1801 Napoleonui I sudarius konkordatą su popiežiumi Pijumi VII galikonybė pradėjo silpnėti. Per Prancūzijos Liepos monarchiją (1830–48) galikonybė sunyko.

Galikonybės terminas pirmą kartą pavartotas 19 a. Katalikų Bažnyčiai siekiant paskelbti popiežiaus neklaidingumo doktriną. Vatikano I susirinkimui (1869–70) ją priėmus galikonybės teologinė doktrina galutinai atmesta.

912