galimýbė, viena iš trijų pagrindinių modalumo sąvokų (greta tikrovės ir būtinumo), nurodanti daikto buvimo neprieštaringumą. Terminas vartojamas ontologijoje, logikoje, estetikoje ir fenomenologijoje. Aristotelis galimybės ir tikrovės sąvokas vartojo judesiui aiškinti. Judesys yra tikrovė to, kas egzistuoja galimybėje. Galimybė yra judesio (kaitos) sąlyga. Aristotelis nurodė skirtingą daiktų egzistenciją pagal skirtingus galimybės ir tikrovės derinius: vieni daiktai egzistuoja tikrovėje, kiti (judantys) – tikrovėje ir galimybėje vienu metu. Yra daiktų, kurie tikrovėje ir galimybėje egzistuoja ne vienu laiku, pavyzdžiui, tikrovėje šaltas daiktas galimybėje yra karštas. Aristotelio galimybės sampratą plėtojo scholastai. Tomas Akvinietis galimybę (potenciją) siejo su materija, o tikrovę (aktą) – su forma. Dievo kūriniai yra ir aktas, ir potencija. Dėl potencijos kūrinys pamažu realizuojasi – kinta. Dievas kūrėjas yra grynas aktas. Galimybę, kaip neprieštaringumo sampratą, plėtojo G. W. Leibnizas. Anot jo, negalima yra tik tai, kas logiškai prieštaringa. Kiekviena negalima sąvoka yra klaidinga, tačiau tai nereiškia, kad kiekviena galima sąvoka yra teisinga.
Vienas 20 a. galimybės tyrinėtojų E. Blochas teigė, kad kiekvienas subjektas siekia paversti tikrove jame glūdinčias galimybes. Galimybės sąvoka E. Blochui buvo svarbi religijos filosofijos kontekste. Dievas yra subjektas, galintis paversti tikrove visas galimybes. E. Blochas neprieštaringumo nelaikė esmine galimybės sąlyga: esama galimų tik mąstyti (nors ir prieštaringų) sąvokų (pavyzdžiui, apvalus kvadratas). Galimybės sąvokai nekeliant loginio neprieštaringumo reikalavimo, ji patenka (nagrinėjant kūrybos procesą, vaizduotę ir kita) ir į psichologijos sritį. Fenomenologijoje galimybė suprantama kaip visumai suvokti būtinas, vienijantis patirties momentas. Kiekvienas suvokimo aktas, nurodantis į kitokio suvokimo galimybes, kuria visumos struktūros supratimą. Galimybės ir patirties visumos ryšį svarstė E. Husserlis. Anot jo, individuali būtis patiriama kartu su supratimu, kad ji gali būti ir kitokia – ko nors buvimas patiriamas kaip atsitiktinumas, bet tai toks atsitiktinumas, kuris tiesiogiai susijęs su esminiu būtinumu, nurodantis būtiną visumos struktūrą. Galimybės sąvoka filosofijoje ilgainiui neteko griežtos ir vieningos reikšmės, šiuolaikinės filosofijos kryptys galimybę supranta nevienodai.
2385