Galnda, vakarų baltų žemė tarp Alnos, Geldapės ir Nauros (Narevo) upių. Rytinė riba siekė didžiuosius Senprūsių ežerus (dabar Mozūrų ežerynas) ir Sūduvą, šiaurinė – Bartos pakraštį, vakarinė – Pagudę (siekė Alnaštyno, dabar Olsztyno, apylinkes) su Liubavos sritimi, pietryčių – Palenkę (žemėlapis). Galindos gyventojai galindai priskiriami prūsams, nors jų materialinė kultūra šiek tiek skiriasi nuo varmių, notangų, ypač nuo sembų. Iki 13 a. Mazovijos ir kitų lenkų kunigaikščių kariaunos puldinėjo Galindą (manoma, kad 11 a. pradžioje puldinėjo ir vakarų jotvingiai-sūduviai valdant Netimerui). 13 a. Galindą užgrobė Vokiečių ordinas ir prijungė prie savo kuriamos valstybės. Kraštas virto dykra, apaugo miškais, autochtonų galindų išliko nedaug. Išliko ir senųjų baltiškų vietovardžių. Krašte iš lėto vyko lenkų, kuriuos čia ilgainiui imta vadinti mozūrais, kolonizacija.
baltai 11–12 amžiuje
Nuo 14 a. Galindos žemes pradėjo kolonizuoti vokiečiai. Galindų gyvenviečių vietose kryžiuočiai pastatė savo pilių, įtvirtintų gyvenviečių, iš kurių išsiplėtė vokiečių miestai. Galindoje ir dalyje gretimų sudūvių žemių 17 a. baigė susidaryti Mozūrijos istorinė sritis. Po Lenkijos–Vokiečių ordino Trylikamečio karo (1454–66) Galinda liko valdoma ordino. Jos teritorija nuo 1525 priklausė Prūsijos kunigaikštystei, karalystei, Vokietijos imperijai, nuo 1945 priklauso Lenkijai.
415