gãlios pusiáusvyra, politologijoje – valstybių sambūvis, kai vienos valstybės ar valstybių grupės galia ir įtaka atsveriama ar varžoma kitos valstybės ar valstybių grupės galios bei įtakos. Esant galios pusiausvyrai nė viena didžiųjų valstybių nedominuoja, o bet koks bandymas dominuoti suvaržomas kitų didžiųjų valstybių koalicijos pastangomis. Galios pusiausvyra, nepriklausydama nuo vienos kurios nors valstybės valios, ima lemti visų valstybių (didelių ir mažų) užsienio politiką, tikslus ir veikimo galimybes.
Skiriama sudėtingoji (daugiapolė) ir paprastoji (dvipolė) galios pusiausvyra. Sudėtingajai būdinga tai, kad tarptautinėje sistemoje išsiskiria keletas didžiųjų valstybių, kurios sudarydamos tam tikras koalicijas ir ilgainiui persigrupuodamos išvengia atviro konflikto. Tokios galios pusiausvyros pavyzdys – valstybių sambūris nuo Vestfalijos taikos iki Pirmojo pasaulinio karo. Europos didžiosios valstybės susivienijo prieš Napoleoną Bonapartą, siekusį įtvirtinti Prancūzijos hegemoniją. Daugiapolė galios pusiausvyra Europoje žlugo, sustiprėjus Vokietijai.
Esant paprastajai galios pusiausvyrai išsiskiria 2 konfliktuojantys galios centrai. Po Antrojo pasaulinio karo tokie centrai buvo Jungtinės Amerikos Valstijos ir SSRS, kurios sutelkė aplink save daugelį valstybių. Ši galios pusiausvyra buvo stabili ir išsilaikė be pokyčių iki 20 amžiaus 10 dešimtmečio. Žlugus SSRS ir jos sukurtai valstybių koalicijai, paprastoji galios pusiausvyros sistema nustojo egzistuoti. Pasibaigus Šaltajam karui galios pusiausvyra pasikeitė. Pasidarė sunku išskirti galios centrus, nustatyti, kas sudaro valstybių tikrąją galią – didelis gyventojų skaičius, didelė teritorija, klestinti ekonomika, gamtiniai ištekliai, technologijų pažanga ar branduolinio ginklo turėjimas.