galūnė

galnė, flèksija (lot. flexio – lenkimas, lankstymas), afiksas, einantis po žodžio šaknies arba po šaknies ir priesagos. Galūnės būdingos sintetinio tipo kalboms, kuriose žodžių santykiai reiškiami pačių žodžių formomis. Skiriama darybos ir kaitybos galūnės. Su darybos galūnėmis daromi nauji žodžiai (gret-as: gret-is su darybos galūne -is, riẽk‑ti: riek- su darybos galūne -ė), su kaitybos galūnėmis – to paties žodžio gramatinės formos (bg-u, bg-i). Kaitybos galūnės žymi žodžio formos gramatinius ryšius su kitomis žodžių formomis ir jos vietą atitinkamos morfologinės kategorijos (linksnio, skaičiaus, asmens ir kitos) sistemoje. Fleksinių kalbų kaitybos galūnės turi dvi ar daugiau gramatinių funkcijų (kumuliacija): lietuvių kalbos daiktavardžio formos dainà galūnė -a rodo ir vardininko linksnį, ir vienaskaitą, ir moteriškąją giminę, lotynų kalbos veiksmažodžio formos lego ‘skaitau’ galūnė -o – ir pirmąjį asmenį, ir vienaskaitą, ir esamąjį laiką.

2352